Šis pasiūlymas patiko visam susirinkimui. Jie išsirinko Steponą, vyrą kupiną tikėjimo ir Šventosios Dvasios, Pilypą, Prochorą, Nikanorą, Timoną, Parmeną ir Mikalojų, prozelitą iš Antiochijos. Juos pristatė apaštalams, o šie melsdamiesi uždėjo ant jų rankas.
Dievo žodis klestėjo, ir mokinių Jeruzalėje greitai daugėjo. Net didelis kunigų būrys pakluso tikėjimui. (Apd 6,1-7)
Po Sekminių susikūrusi Jeruzalės parapija buvo palyginti didelė, vienijanti keletą tūkstančių krikščionių. Joje ir iškilo pirmosios problemos. Drauge joje užgimė būdai, kaip krikščionys sprendžia susidariusius sunkumus.
Graikiškoje kultūroje subrendę žydai netruko sukonfliktuoti su aramėjiškai kalbančiais dėl gailestingumo darbų, kai tai tvarkoma vienų naudai, apeinant kitus. Apaštalai pasiūlė sprendimą, kuris tiko visai bendruomenei – ir vieniems, ir kitiems.
Graikiškoje kultūroje subrendę žydai netruko sukonfliktuoti su aramėjiškai kalbančiais dėl gailestingumo darbų, kai tai tvarkoma vienų naudai, apeinant kitus. Apaštalai pasiūlė sprendimą, kuris tiko visai bendruomenei – ir vieniems, ir kitiems. Tokiu būdu buvo įšventinti pirmieji diakonai, atsakingi už tai, kad Dievo gailestingumas Bažnyčioje skleistųsi darbais.
Jau pirmoji krikščionių parapija suprato ir išpažino, kad Evangelijos skelbimą turi lydėti praktiniai darbai, kuriais remiami stokojantys, sergantys ir apleistieji. Tuo krikščionys troško kiek įmanoma atspindėti ir atkartoti Dievo gailestingumą. Pats Kristus skelbė Evangeliją miniai, o kai ši išalko – pavalgydino, padaugindamas duoną ir žuvį. Pasakodamas prilyginimą apie gailestingąjį samarietį, Viešpats parodė praktinio gailestingumo pavyzdį, kur nepažįstamasis pasirūpino sumuštu ir apiplėštu žmogumi. Taigi gailestingumas ir krikščioniškoji meilė – praktiniai dalykai, visuomet susiję su konkrečioje vietoje ir konkrečiu laiku iškilusiais žmonių poreikiais.
Juk ir Kristus žmoniją gelbėjo ne tik žodžiais, bet savo darbu, savo auka. Todėl Jis neragino ieškoti šviesos kiekvienam savyje, pasinerti į meditacijas ir įsivaizduoti, kad žmonija yra laiminga ir jai nieko netrūksta. Įsikūnijimu, mirtimi ir prisikėlimu Jis atpirko mus ir pašaukė mus gyvenimui. Tad Jo gailestingumas nebuvo vien žodžiai, bet veiksmas iki pabaigos.
Todėl ir Bažnyčia – visi tikintieji – atspindi patirtą Dievo gailestingumą pasauliui. Ir tai yra tas pats pamokslas, tik ne žodžiais, o darbais. Mokyklos, prieglaudos, ligoninės, pagalba įvairiems vargstantiesiems iki šių dienų yra neatskiriama krikščionybės dalis. Tikintieji neužsidaro savyje ieškodami naujų dvasinių potyrių arba neskęsta vien tik tekstuose, gilindami pažinimą (kas teisingai darant yra gerai) ir puoselėdami fantazijas apie idealią krikščionybę (kas dažniausiai neneša jokios naudos), bet prisimindami Jėzaus meilę stengiasi pasitarnauti stokojančiam artimui.
Apaštalai savo sprendimu skirti atsakingus žmones specialiai gailestingumo darbams vykdyti, išvengė didelės pagundos ir didelės nelaimės. Jų sprendimas „neapleisti Dievo žodžio“ sudėliojo viską į savas vietas. Šiais laikais ne visuomet krikščionijoje pavyksta taip padaryti.
Apaštalai atsisakė suplakti tai, kas kyla iš Dievo su tuo, kas kyla iš žmogaus. Kitaip – Dievo Žodį su žmogaus darbu.
Žodis ir darbas neturi prieštarauti vieni kitiems, bet ir neturi būti suplakti, kad Kristaus vietoje ilgainiui nebūtų į sakyklą ir altorių įstatomas socialinis teisingumas, ekologija, įvairiausia tariama lygybė ir pan. Deja, šiais laikais taip nutinka itin dažnai, kai nekintanti Kristaus Evangelija pakeičiama nuolat besikeičiančiomis idėjomis. Ir, žinoma, tai daroma visų tikinčiųjų ir viso pasaulio labui. Bet greitai ateina laikas, kai nebeaišku kodėl ir vardan ko kažkas skelbiama ar daroma.
Tad mes, krikščionys, esame kviečiami išlikti Gyvojo Viešpaties mokiniais, įsiklausant į Jo žodį ir meldžiantis, kad mūsų naujasis Krikšto Sakramento žmogus kasdien atsigautų ir augtų bei būtų pasiruošęs geriems darbams. Kad jis veiktų – aktyviai, ten, kur pamintas žmogiškumas, kur skurdas, vienatvė, neviltis.
Jokios aplinkybės nesutrukdė Jėzui pasitarnauti mums. Tai ir mūsų niekas neturėtų sutrukdyti gailestingumo darbams. Nei baimė, nei išankstinė nuostata, nei kuklumas, nei smerkianis požūris („jis pats kaltas, kad taip gyvena“), nei baimė būti įskaudintam, apviltam. Niekas neturėtų mūsų stabdyti dalintis Kristaus meile su kitais.
