Jo mokiniai paklausė, ką reiškiąs tasai palyginimas. Jis atsakė: „Jums duota pažinti Dievo karalystės paslaptis, o kitiems jos skelbiamos palyginimais, kad
regėdami nematytų
ir girdėdami nesuprastų.
Palyginimas štai ką reiškia: sėkla yra Dievo žodis. Pakelėje - tai tie, kurie klausosi, paskui ateina velnias ir išrauna žodį iš jų širdies, kad jie netikėtų ir nebūtų išgelbėti. Ant uolų - tie, kurie, išgirdę žodį, su džiaugsmu jį priima, bet neturi šaknų: kurį laiką jie tiki, o gundomi atkrinta. Kas krito tarp erškėčių - tai tie, kurie išgirdo, bet tolyn eidami liko nusmelkti rūpesčių, turtų ir gyvenimo malonumų ir neduoda vaisiaus. Nukritusi į gerą žemę sėkla - tai tie, kurie klauso žodžio, išsaugo jį taurioje ir geroje širdyje ir duoda vaisių kantrumu. (Lk 8,4-15)
Išaiškindamas mokiniams palyginimą, Jėzus juos, t.y. visus savo pasekėjus, suskirsto į keturias grupes. Svarbiausia, kad Jis čia kalba ne apie tuos, kurie Žodžio nekenčia, bet apie tuos, kurie save vadina tikinčiais.
Pirmieji – visi, priimantys Žodį, jį studijuojantys, bet neleidžiantys jam veikti. Tai labai dažnas atvejas krikščionijos istorijoje, juolab dabartyje, kai nesiklausoma, ką Žodis kalba, bet stengiamasi išgirsti tai, ko norime mes patys. Norime to, kas mus paguostų, bet vengiame iš Dievo bet kokios minties apie įpareigojimą ir atsakomybę. Arba prie Žodžio pridedame savas taisykles, sukuriame savą įstatymą, kuris neva yra nuo Dievo. Taip pasiliekame savyje – suklydę ir klaidindami, nors dažnai uolūs ir įsitikinę savo teisumu.
Antrieji – entuziastingai įtikėję. Dažniausiai tai žmonės, su džiaugsmu išgirdę Evangeliją, priėmę Kristų. Neretai tokie atsivertimai lydimi išgijimų, priklausomybių atsisakymų ir kitokių ženklų. Tačiau, kol neįsišaknyjame Žodyje, mes linkę ieškoti lengvo dvasinio pasitenkinimo, o jo neradę aplinkoje, ieškome kažkur kitur. Tad kai Bažnyčia supurtoma iš išorės persekiojimais, suspaudimais, o iš vidaus – įvairiomis nelaimėmis ar nuodėmėmis, kadaise buvę entuziastingi tikintieji nutyla, pasitraukia, nes tikėjimas kelia pavojų arba jau neneša tiek džiaugsmo, bet ragina imti ir nešti kryžių.
Tretieji – kuriuos būtų galima vadinti realistais. Tai žmonės, kuriems Dievo Žodis, nors juo ir pasitikima, lieka paskutinėje eilėje, po visų praktinių gyvenimo reikalų. Dažniausiai tai nutinka su mintimi, kad kai bus laiko, kai išspręsiu išsilavinimo, darbo, kredito, šeimos ir kitus reikalus, tuomet imsiuosi Dievo ir mėginsiu su Juo gyventi.
Ir galiausiai – ištikimieji, kurie priima Žodį ir pagal jį gyvena, ir “duoda vaisių kantrumu”.
Kuriai iš minėtų grupių priklausome mes?
Gyvendami kūne ir būdami nuodėmingi žmonės, mes būname ir vienokie, ir kitokie. Ir entuziastingai priimantys, ir nyrantys į gyvenimo rūpesčius, ir abejojantys, ir nešantys vaisių (kantrumu).
Gyvendami kūne ir būdami nuodėmingi žmonės, mes būname ir vienokie, ir kitokie. Ir entuziastingai priimantys, ir nyrantys į gyvenimo rūpesčius, ir abejojantys, ir nešantys vaisių (kantrumu). Svarbiausia, kas mūsų širdį ir mūsų gyvenimą – tą Evangelijos dirvą – ruošia.
Jei tai tik mūsų nuodėmingo kūno darbas, tuomet mūsų laukia senojo Adomo vargas, ir nieko gero tikėtis mums nereikėtų. Pamename, kaip mūsų protėviui Dievas pasakė apie sunkiai auginamą duoną ir usnis auginančią žemę. Taip ir su mūsų širdimi, su mūsų siela. Jei mes patys norime ją įdirbti, ištobulinti, išvalyti, o Kristų savo gyvenime matome kaip vieną iš daugelio lygiaverčių dalių šalia visų kitų dalykų, mes turėsime tiktai usnis, uolas ir tuštumą.
Tačiau esame raginami leisti pačiam Dievui keisti mūsų širdis ir laiminti mūsų gyvenimus. Kad pats Žodis paruoštų sau dirvą ir duotų mums džiaugtis laisve ir ramybe.
