Prieš keletą mėnesių skaitėme Evangelijos pasakojimą apie išgydytąjį prie Siloamo tvenkinio. Šiandien grįžtame prie jo ir Kristaus.
Jėzaus atėjimas į pasaulį, Jo stebuklai – viskas kažkaip neblogai, bet ir ne laiku. Užgimė Jis ne laiku ir ne vietoje – neatsiklausęs karalių leidimo ir kažkur atokioje provincijoje.
Pamokslavo ne tai, kas priimtina, ir ne taip, kaip žmonės pripratę. Ir aklojo išgydymas įvyko visiškai nederamomis aplinkybėmis – šabo dieną, religinių autoritetų akivaizdoje, neatsiklausus jų leidimo. Visiškai ne pagal protokolą ir ne pagal visuotinai nusistovėjusias taisykles. Jei tai būtų daręs tyliai, toli nuo Šventyklos, nuo autoritetų, kur nors savo namuose, tai gal dar ir nieko, bet dabar išgydymas buvo tikrų tikriausia provokacija.
Tik buvęs aklasis turėjo atlaikyti apklausą ir priekaištus, kodėl jis pasveiko ir kodėl ne laiku ir netinkamo žmogaus yra išgydytas. Ir vėl susitikęs Kristų, jis tapo Jo išpažinėju, pagarbindamas Jį, nes puikiai žinojo, ką Viešpats yra jam padaręs.
Labai dažnai Evangelija pasauliui atrodo ne laiku ir netinkamoje vietoje. Ji kaip priekaištas, kaip trukdis nusistovėjusiam ir patogiam gyvenimui, kur žmogus paklūsta žmogui ir bijo žmogaus (valdovo, teisėjo, religinio ekstremisto) ir iš žmogaus laukia dovanų (pašalpų, mokestinių lengvatų, nepaliestos laisvės ir gyvybės). Ir religija tokiu atveju yra patogus dalykas, reikalui esant, mobilizuojantis, ugdantis, perspėjantis ar kitaip aptarnaujantis visuomenės poreikius. Svarbu, kad ji būtų savo laiku ir savo vietoje ir niekaip nesikirstų su valdovų interesais kontroliuoti žmones, jų sąžinę, jų įsitikinimus.
Su Jėzaus veikla, kaip prieš daugelį amžių, taip ir šiandien, yra visiškai kitaip. Jis atveria akis, atnaujina žmonių gyvenimus pačiose netikėčiausiose vietose ir netikėčiausiu metu. Ir čia pasaulis reikalą turi ne su religija, o su tikėjimu; ne tik su tam tikroms apeigomis, bet su visiškai nauja tikrove, su atnaujintu gyvenimu, viltimi ir Dievo Karalystės patyrimu. Todėl pasauliui neįmanoma suvokti, kada dvasiškai aklas buvęs žmogus praregi ar neviltyje gyvenęs atranda viltį, ar tamsybėje ir nerime gyvenęs – Kristuje atranda ramybę.
Kai kada ir pats žmogus, paveiktas pasaulio dvasios ir jau lyg ir pažinęs Kristų, tariasi, kad tai ne laiku ir ne vietoje. Kiekvienas galime atsidurti tokioje situacijoje. Tai nuodėmė mums per brangi, tai socialinis statusas arba šiaip puikybė neleidžia mums Jo išpažinti ir gyvenimą susieti su Viešpačiu. Atrodo, kad dar bus geresnis laikas, tinkamesnė akimirka, kai išpažinti tai, kuo tikime, bus patogiau. Taip ir liekame lyg regintys, bet tuo pačiu akli. Lyg ir tikintys, bet tuo pačiu harmonijoje su netikėjimu.
Tik aklasis nelaukė tinkamesnės progos išpažinimui. Nespėjęs pasveikti, jis jau buvo varginamas nemalonių apklausų ir priekaištų. Bet tik pažinęs Kristų, Jį pagarbino tų pačių nedraugingų fariziejų akivaizdoje.
„Aš atėjau...“ skamba ir mums mūsų dienomis. Evangelija atveria Dievo meilę, skelbiamas Žodis leidžia praregėti. Tie, kurie trokšta, yra išgydomi. Kiti, nors ir girdėdami bei Šventosios Dvasios raginami, lieka prie savo tamsybės. Čia mes nesame raginami vertinti kitų tikėjimą, bet pirmiausia savo – ar aš lieku savo tamsybėje, ar leidžiuosi Kristaus gydomas, brangindamas tai, kad Jis pas mane atėjo, mane pamatė ir atvėrė akis.
