Evangeliškos bažnyčios šiandien mini Amžinybės sekmadienį. Šį paskutinį liturginių metų sekmadienį mes prisimename artimuosius, kurių su mumis nebėra, kurie yra pašaukti iš šio laiko į amžinybę. Taip pat prisimename savo ir dar gyvų esančių artimųjų būsimą mirtį. Ir tikrai ne visi, šiandien švenčiantys Amžinybės sekmadienį, švęs jį šioje žemėje kitais metais.
Apmąstydami esmines žmogaus gyvenimo patirtis, dažnai remiamės iki mūsų gyvenusių žmonių pamokymais. Ypač, kas susiję su mirtimi. Epidemijos, karai, dažnos kūdikių mirtys ir apskritai – trumpas žmogaus gyvenimas leido žmonėms turėti gana tikrovišką vaizdą apie gyvenimą ir mirtį. Krikščionys mirties akivaizdoje vengė bereikalingo sentimentalumo, tačiau, nors ir liūdėdami dėl užmigusiųjų, savo viltį rėmė vien Kristumi ir rūpinosi, kaip gyventi ir mirti, kad Jo užtarnautas paveldas nebūtų prarastas.
Tačiau – paskutinis žodis šiame pasaulyje yra pirmasis būsimajame. Paskutinė mintis šiame gyvenime yra pirmoji, su kuria stovėsime prieš Viešpatį.
Kiekvienos liuteronų šeimos gyvenime „Mišių knyga“ (žmonėse – tiesiog „Mišknygė“) užėmė ypatingą vietą. Tai - pamokslų rinkinys visiems metams, skirtas individualiam arba bendram skaitymui (garsiai) šeimoje tais atvejais, kai nėra galimybės nuvykti į pamaldas arba grįžus po sekmadienio ar kitų švenčių pamaldų. Dažniausiai tie pamokslai ar ištisos knygos buvo versti iš vokiečių kalbos. Ir šiandien, Amžinybės sekmadienio proga, atsiverčiau lietuvininkų kunigo Frydricho Kuršaičio (1806 – 1884) verstą pamokslą šiai dienai, išspausdintą XX a. pradžios „Mišių knygoje“. Atsiverčiau ir supratau, kad šiai dienai tai yra geriausia, ką galima perskaityti.
Šventojo Rašto Danieliaus knygoje pasakojama apie chaldėjų karalių Belšacarą, puotavusį iš šventyklos pagrobtų indų. Aytiga bepuotaujant bauginanti ranka ant sienos parašė frazę, kurią tik Danielius galėjo išaiškinti. Vienas iš žodžių buvo „TEKEL“. Danielius Jį taip išaiškino: „Tu buvai pasvertas svarstyklėmis ir rastas lengvas“.
Taigi, minėtas Mišknygių pamokslas remiasi šiuo Biblijos pasakojimu. Pamokslininkas kviečia mus įsivaizduoti savas laidotuves ir savąjį Paskutinį teismą lyg svarstykles, kur dedami mūsų geri ir blogi darbai; mūsų tikėjimas ir netikėjimas; mūsų teisumas ir turtas. Tačiau ką bedėtume ant savosios svarstyklių lėkštės – vis tiek nusvers nuodėmė. Ir nesvarbu, su kokia drąsa mes stotume prieš Dievą – ar visiškai savimi pasikliaudami, ar išbalę nuo baimės – visa, ką uždėsime ant svarstyklių, tebus kaip pūkai prieš nepalyginamai sunkesnę dalį.
Tačiau – paskutinis žodis šiame pasaulyje yra pirmasis būsimajame. Paskutinė mintis šiame gyvenime yra pirmoji, su kuria stovėsime prieš Viešpatį. Kaip ir viltis – tai, kuo pasitikėjome šiame pasaulyje, gelbės mus ir būsimajame. Koks tas žodis? Pamokslininkas atsako: „Kristaus kraujas ir teisybė – tai brangiausioji grožybė“ (iš giesmės). Štai tas žodis, tas tikėjimas, ta viltis, kur nusveria visas (savi)apgaules, tamsos darbus, o ir tariamai gerus darbus, netikrą pamaldumą ir visas visas mūsų nuodėmes. Vienintelė mūsų viltis, kuria galime kliautis – tai Kristaus malonė. Visa ką turime šioje žemėje ir amžinybėje – tai Kristaus kraujas.
Pamokslininkas maloniai ragina skaitytoją ir klausytoją nenusiminti ir neišsigąsti – dar ne toji diena (nors ji tokia pat tikra, kaip ir ši), dar tikrai gyvename (nors lygiai taip pat iš tikrųjų mirsime) – dar malonės laikas. Te šis įsivaizdavimas, kaip mirštame ir prisikeliame, mums padeda gyventi, kaip čia, taip ir Ten.
Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus (Gal 2,20) – kaip dabar, taip ir Paskutiniojo teismo dieną, taip ir amžinai.
