Jėzui gimus Judėjos Betliejuje karaliaus Erodo dienomis, štai atkeliavo į Jeruzalę išminčiai iš Rytų šalies ir klausinėjo: „Kur yra gimusis Žydų karalius? Mes matėme užtekant Jo žvaigždę ir atvykome Jo pagarbinti.“ Tai išgirdęs, karalius Erodas sunerimo, o su juo ir visa Jeruzalė. Jis susikvietė visus tautos aukštuosius kunigus bei Rašto aiškintojus ir teiravosi, kur turėjęs gimti Mesijas. Tie jam atsakė: „Judėjos Betliejuje, nes pranašas yra parašęs:
Ir tu, Judo žemės Betliejau,
anaiptol nesi menkiausias tarp žymiųjų Judo miestų,
nes iš tavęs išeis vadas,
kuris ganys mano tautą Izraelį.“
Tuomet Erodas, slapčia pasikvietęs išminčius, smulkiai juos išklausinėjo apie žvaigždės pasirodymo metą ir, siųsdamas į Betliejų, tarė: „Keliaukite ir viską sužinokite apie kūdikį. Radę praneškite man, kad ir aš nuvykęs Jį pagarbinčiau.“ Išklausę karaliaus, išminčiai leidosi kelionėn. Ir štai žvaigždė, kurią jie buvo matę užtekant, traukė pirma, kol sustojo ties ta vieta, kur buvo kūdikis. Išvydę žvaigždę, jie be galo džiaugėsi. Įžengę į namus, pamatė kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, Jį pagarbino. Paskui jie atidengė savo brangenybių dėžutes ir davė Jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros. Sapne įspėti nebegrįžti pas Erodą, kitu keliu pasuko į savo kraštą. (Mt 2,1-12)
Jų atėjimas pas Jėzų nebuvo spontaniškas ar netikėtas sprendimas, kokį galėtume priimti šiais laikais, turėdam puikias susisiekimo galimybes. Jų kelionei turėjo būti pasirengta ir apsirūpinta visomis reikalingoms atsargomis.
Kai kurie mano, kad jų kelias truko net keletą mėnesių. Tokiu būdu jie yra visiškai kitokie svečiai, nei iš laukų atbėgę piemenys, kurie staiga išgirdę bėgo pažiūrėti Kūdikio.
Ko trūko tiems paslaptingiems išminčiams? Kam visas tas vargas, kelionės rūpesčiai ir rizika? Juk jie buvo išsilavinę žmonės, pažinę dangaus kūnų judėjimą bei sukaupę savo laikmečiui būdingas žinias. Jie buvo turtingi – turėjo pakankamai išteklių, tikėtina – ir tarnų bei pagalbininkų tokiai kelionei, o ir dovanos, atneštos gimusam Viešpačiui – auksas, mira bei smilkalai – buvo tikrai prabangios.
Apdovanoti turtais ir išmintimi jie jautė, kad gyvenimui trūksta kažko esminio – tikrosios šviesos, tikrosios prasmės. Jų sielos nesustojo ir nepasiliko ten, kur daugelio širdys rastų poilsį.
Apdovanoti turtais ir išmintimi jie jautė, kad gyvenimui trūksta kažko esminio – tikrosios šviesos, tikrosios prasmės. Jų sielos nesustojo ir nepasiliko ten, kur daugelio širdys rastų poilsį. Apdovanoti regimu turtu ir išmintimi, jie siekė tikrojo turto ir tikrosios išminties, ateinančios iš paties Dievo. Ir tas siekis, atviras protas bei atvira širdis leido jiems pamatyt tai, ko nematė greta esantys, kasdien skaitę Raštus ir laukę Dievo pažado, taip palikę užvertas namų duris ir širdis.
Taip ir mes šiandien esame kviečiami drauge su išminčiais sekti žvaigžde ir nenukrypti nuo jos nei į kairę, nei į dešinę.
Toji žvaigždė – tai Dievo žodis, vedantis ir lydintis mus į išganymą. Jo Žodis mums parodo mus pačius ir atėjusią šviesą. Pats Žodis parodo mums mūsų tikrąją padėtį, kad, nepaisant to, ką apie save galvotume ar ką apie mus manytų kiti, iš tiesų mes stokojame išminties ir esame visiški skurdžiai.
Bet mums užgimė Šviesa, tikroji Šviesa, panaikinanti nuodėmę ir dovanojanti gyvenimą, mus padaranti neapsakomai turtingus ir dovanojanti tikrąją išmintį.
Linkiu, kad pasirinktume išminčių kelią ir dalią, ir būtume drąsūs savo kelionėje, nes Tas, kuris pašaukė mus gyvenimui, yra ištikimas.
