Elijas atsigulė po kadagiu ir užmigo. Staiga jį palietė angelas ir tarė: „Kelkis ir valgyk!“ Jis apsižvalgė. Žiūri, prie galvos žaizdre keptas paplotis ir ąsotis vandens. VIEŠPATIES angelas atėjo antrą kartą ir, palietęs jį, tarė: „Kelkis ir valgyk, antraip kelionė tau bus per sunki.“ Atsikėlęs pavalgė ir atsigėrė. Tuo maistu pasistiprinęs, jis ėjo keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų iki pat Dievo kalno Horebo. (1Kar 19,1-8)
Elijo atveju mūsų laikais sakytume paprastai: “Turi problemų.“ Pati karalienė, kilusi iš pagonių, grasina Elijui susidorojimu. Žvelgiant į šios probleminės situacijos priešistorę, verta prisiminti, kad Elijas buvo pakviestas į savotiškas dievų varžytuves, idant visi išsiaiškintų, kuri dievybė galingesnė. Ir kai Baalo pranašai, sukrovę aukurą, šaukėsi savo dievaičio, juos pasitiko tyla.
Tačiau Elijui nutiko kitaip. Jo aukuras po maldos užsidegė. Dievas atsiliepė. O tuomet – kalavijas ir Baalo pranašų kraujas.
Tačiau Elijui nutiko kitaip. Jo aukuras po maldos užsidegė. Dievas atsiliepė. O tuomet – kalavijas ir Baalo pranašų kraujas. Elijo iniciatyva apie 450 jų buvo nužudyta. Norintieji šioje istorijoje įžvelgti „blogo“ Dievo ir „blogų“ pranašų veiklą, turės prisiminti jog Elijas gyveno beveik prieš tris tūkstančius metų ir įvairūs reikalai buvo sprendžiami atitinkamai. Na, nebent tuo metu gyvenusių mūsų protėvių gyvenimas galėtų paliudyti priešingai.
Taigi Elijas pakliuvo į didelę bėdą. Pati karalienė užsimojo keršyti. Visa virtinė įvykių atėmė iš Elijo jėgas ir norą gyventi. Dievo žodžio skelbimas, konfliktai su Baalo pranašais, o dabar – karališkos šeimos rūstybė. To jam buvo per daug, per sunku. Taip sunku, kad pranašas net nebenorėjo gyventi. Savo nuovargyje ir baimėje jis norėjo tiktai mirti, nebeegzistuoti. Gyvenimas tapo nebepakeliamas.
Mūsų gyvenimai ganėtinai skiriasi nuo Elijo gyvenimo. Ir mūsų bėdos bei gyvenimo situacijos kitokios. Tačiau daugeliui tikrai pažįstama Elijo nuotaika. Ta būsena, kai nebeturime jėgų, kai gyvenimas ir visa, ką darome, rodosi beprasmis, kai stengdamiesi daryti gera, susilaukiame priekaištų ar net paniekos, kai net patys artimiausi tampa svetimais, o mes patys, to nenorėdami, aplinkiniams ir sau patiems tampame priešais.
Nenuotaikoje būdamas Elijas šaukėsi mirties. Ir iš Dievo, kuriam tarnavo, gavo atsakymą. Konkretų. Tikrą. Apčiuopiamą. „Kelkis ir valgyk“. Biblijoje tai tas pats žodis, kuriuo Jėzus prikėlė mirusią mergaitę. Ir ką gi liepė artimiesiems tuoj pat padaryti? Ogi – pavalgydinti!
Pranašo Elijo gyvenimas ir visa situacija liudija mums apie Dievo veikimą, kuris visiškai kitoks, nei mūsų nuotaikos, išbandymai. Dievas veikia mūsų gyvenime nepriklausomai nuo to, kaip mes patys save vertiname arba kaip mus vertina aplinkiniai. Dievo atsakymas mums visuomet toks pats. Jis mus prikelia, pakelia, pastiprina ir ragina eiti toliau.
Ir šiandien be kūniško maisto mes su didžiausiu džiaugsmu priimame dvasinį maistą – Dievo Žodį ir Jo Kūną bei Kraują. Mes, kaip ir Elijas, esame pastiprinami, prieš išeidami į dykumą, į ilgą ir sudėtingą kelionę. Pats Viešpats yra mūsų rūpesčiuose bei varguose ir Jis pats mus pakelia bei pavalgydina.
Elijas troško mirties. Ir kas jam nutiko? Jis yra vienas iš tų, kuris mirties nepatyrė. Jis kūnu buvo paimtas pas Viešpatį! Viešpaties šviesa šviečia ir didžiausioje mūsų sielos tamsoje. Linkiu sau ir jums ją kasdien matyti ir patirti. Ir išgirsti Viešpaties žodžius: „Kelkis ir valgyk.“
