Jie giedojo Dievo tarno Mozės giesmę ir Avinėlio giesmę:
„Didingi ir nuostabūs Tavo darbai,
Viešpatie, visagali Dieve!
Teisingi ir tikri Tavieji keliai, tautų Valdove!
Kas gi nesibijotų, Viešpatie, ir negerbtų Tavojo vardo?!
Juk tu vienas šventas!
Visos tautos ateis ir šlovindamos puls veidu prieš Tave,
nes paaiškėjo Tavo teisūs sprendimai.“
(Apr 15,3-4)
Viena iš tokių idėjų – pasaulis be sienų, be susipriešinimo, kuriame gyvens lygiateisiai ir geranoriškai nusiteikę žmonės. Ir jie bus tokie sąmoningi, kad niekas nebenorės kariauti, bet trokš padėti savo artimui. Ir tai graži idėja, daugelį kartų atgimusi kelių šimtmečių bėgyje. Svajonės svajonėmis, bet tikrovė, pasirodo, visiškai kitokia.
Akivaizdu, kad žmonės netapo geresni, kad vėl ir vėl keičiasi valstybių sienos, žūsta žmonės, stiprieji pavergia silpnuosius. Ir asmeniniame, ir politiniame gyvenime pagrindinis variklis yra paprasti ir aiškūs apskaičiavimai, aiški nauda. Ir jei kas tokioje situacijoje yra nelaimingas, prispaustas, pavergtas, tai dėl to pats kaltas. Kieno galia, tas ir viešpatauja.
Nepaisant deklaruojamos tautų vienybės, žmogiško solidarumo, šiandien ne visai aišku, kas mus sieja? Tai, kad esame gamtos dalis? Gamtoje vienybės nedaug, jau vien kova už būvį. Ar sieja tai, kad esame žmonės?
Iš dalies. Tačiau tai nelaiduoja vienybės. Prisiminkime pirmųjų brolių, kuriuos siejo artimas kraujo ryšys, istoriją, kai Kainas nužudė Abelį, arba Babelės bokšto istoriją, kur puikybė pasiekė tokį lygį, kad žmonės nustojo vieni kitus suprasti. Gal žmones sieja bendra istorinė patirtis? Tikrai taip. Tačiau ne taip jau dažnai sutiksime kaimyninių tautų žmones, kuriuos istorija vienytų. Dažnai istorinė atmintis skiria ir skaldo. Todėl nuolatos girdime ir girdėsime troškimus pakeisti sienas, atstatyti buvusių karalysčių ribas ir pan.\
Tačiau ne taip jau dažnai sutiksime kaimyninių tautų žmones, kuriuos istorija vienytų. Dažnai istorinė atmintis skiria ir skaldo. Todėl nuolatos girdime ir girdėsime troškimus pakeisti sienas, atstatyti buvusių karalysčių ribas ir pan.
Kad ir kaip dirbtinai būtų stengiamasi sukurti žmonių bei tautų bendrystės pagrindimą, tai sunkiai seksis, jei išsižadame to, kas svarbiausia – Dievo. Šiandien Apreiškimo žodžiai kalba ne apie pavienius žmones, o apie tautas, kurios atėjus lemtingai dienai pagaliau supras Dievo sumanymą. Ir apie tai gieda triumfuojančioji Bažnyčia – tie, kurie jau nugalėjo mirtį, kurie jau yra Avinėlio akivaizdoje.
Tas giesmėje nusakytas paskutiniųjų dienų vaizdas mums svarbus ne tik kaip ateities pranašystė, bet kaip kelrodė žvaigždė mūsų gyvenimui. Ką reiškia, kad tautoms bus atskleistas Dievo sumanymas? Ar žmonės, tautos, gentys apie Dievo sumanymą nėra girdėję? Dalis girdėjo, o daliai tai nebuvo paskelbta. Tačiau kiek išgirdusių Evangeliją ją rimtai priima? Kiek žmonių susierzina vien išgirdę Jėzaus Kristaus vardą, kaip kažką nepadoraus, senamadiško, nereikalingo.
Tačiau tik Kristuje mes išsipildome kaip žmonės, kaip bendruomenės, nes, norėdami Juo sekti, privalome žengti žingsnį ir pasukti savo gyvenimus pagal Jo valią ir santykius – pagal Jo mokymą.
Todėl norą naikinti keičia troškimas padėti artimui, neapykantą keičia meilė, troškimą valdyti –troškimas tarnauti, norą pavergti – noras išlaisvinti. Ir visa tai todėl, kad šitaip pats Dievas su mumis pasielgė. Ir toks pokytis darė ir daro stebuklus pavienių žmonių bei ištisų visuomenių gyvenime.
Todėl, jei trokštame šviesesnio pasaulio, šviesesnio gyvenimo, mes, žinodami Dievo sumanymą, turime jau dabar jį atskleisti ir paliudyti. Savo gyvenimu turime pagarbinti Tą, kuriam vieninteliam toji garbė priklauso ir kuris viešpatauja per amžius, kviesdamas mus su Juo gyventi.
