Žvelgdami į Abraomą, negalime nesistebėti jo tikėjimu ir tuo, kaip jis pasikliauja Dievu. Jo situacija santykyje su Dievu kiek kitokia nei mūsų. Tiksliau – visiškai kitokia. Šiandieną mes turime Raštą, Atpirkimą, išsipildžiusias pranašystes. Tačiau, kai Abraomas buvo Dievo pašauktas, viso to, ką mes žinome, jis nežinojo. Ir visiškai nesuprato, kaip per jį gali būti palaimintos visos tautos. Apie kokį palikuonį Dievas kalba? Kas toji pažadėtoji žemė?
Sapne Dievo pakviestas keliauti ir palikti viską, ką turi, ir išeiti su visais namais, jis taip ir padarė. Vieno dalyko pasigendame Abraomo elgesyje. Tai – klausinėjimas ir derėjimasis. Tai, ką mes linkę visur ir visada daryti nuo pat mažens. Klausimai “kodėl?”, “kam?”, “ar tai būtina?” yra tiesiog mūsų savasties dalis.
Mes klausinėjame ne tik vaikystėje, norėdami geriau susivokti pasaulyje. Ir ne tik tais atvejais, kai norime geriau pažinti gamtos, visuomenės ar kitokius reiškinius. Mes klausinėjame savęs, Dievo, ir pasaulio tais atvejais, kai trokštame išvengti atsakomybės už savo veiksmus ar neveikimą. Kodėl turėčiau daryti tą ar aną? Kodėl turėčiau pasikliauti Dievu? O kai mūsų pačių sugalvoti sprendimai atveda mus prie bedugnės krašto, vėl klausiame: “kodėl aš?”, “kodėl man taip nutiko?”
Abraomas pasitikėjo Dievu net tada, kai jam buvo liepta paaukoti savo vienintelį, senatvėje sulauktą žadėtą sūnų.
Abraomas pasitikėjo Dievu net tada, kai jam buvo liepta paaukoti savo vienintelį, senatvėje sulauktą žadėtą sūnų. Jis net tada neklausė „kodėl?“. Be abejo, jo širdis nebuvo rami, bet jis ėjo ir vykdė, kol pats Viešpats, išmėginęs tikėjimą ir parodęs savo Sūnaus aukos provaizdį, sustabdė Abraomo ranką.
Gavėnios laike me sesame kviečiami. Labai panašiai, kaip Abraomas. – palikti mums įprastą gyvenimą, palikti kasdienybę, rutiną ir keliauti dvasinę kelionę su Kristumi, kuris savo žemiškame kelyje neklausinėjo “kodėl?”, bet pats Getsemanės sode tarė ir mus maldoje mokino ištarti “teesie Tavo valia”.
Kristuje mes esame visiškai kitoje situacijoje nei Abraomas. Šiandien mes turime išpildytus Dievo pažadus ir turime Dieviškąjį miestą, apie kurį mums praneša Jonas – apie Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus, apie dangiškąjį miestą, kuriame pats Viešpats šviečia ir kur nėra skausmo, nuodėmės bei mirties. Ir, jei Abraomui teko kliautis vien pažadu ir ilsėtis žemėje, kuri pažadėta, bet nepriklausė, tai mes turime išsipildymą ir mūsų širdys gali ilsėtis Tėvo namuose, kurie mums atverti ir mums priklauso.
O kai Abraomui buvo žadėta, kad per Jį bus palaimintos visos žemės giminės, tai Kristuje mes ir esame tie, kuriems išsipildė palaiminimas. Ir šiandien Abraomo tikėjimas yra įkvepiantis pavyzdys, kaip pasikliauti kviečiančiu Dievu, kuris geriausiai žino mūsų kelią ir yra numatęs mūsų pašaukimą. Jis davė pažadą ir išpildymą mūsų gyvenimui. Mums tereikia pasitikėti, keltis ir eiti. Keltis – ir eiti.
