Pasakykite Siono dukteriai:
štai atkeliauja tavo karalius.
Jis romus, Jis joja ant asilės,
lydimas asilaičio, nešulinio gyvulio jauniklio.
Mokiniai nuėjo ir padarė, kaip Jėzaus buvo įsakyta.
Jie atvedė asilę su asilaičiu, apdengė juos savo apsiaustais, o Jėzus užsėdo ant viršaus. Didžiausia minia tiesė drabužius jam ant kelio. Kiti kirto ir klojo ant kelio medžių šakas. Iš priekio ir iš paskos einančios minios šaukė:
„Osana Dovydo Sūnui!
Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!
Osana aukštybėse!“ (Mt 21,1-9)
Šiais laikais visi galime tiesiogiai stebėti įvairių šalių aukščiausių pareigūnų susitikimus – pasitikimus, ginklų salves, paradus, sveikinimo kalbas ir pan. Iki įvykstant tam, ką regi visuomenė, begalė pareigūnų rūpinasi organizavimu, derinimus, apsauga ir kitais svarbiais dalykais, kad viskas įvyktų taip, kaip priklauso – su derama pagarba, orumu ir valstybių galios bei tradicijų demonstravimu.
Adventas – Kristaus pasitikimo laikas, sujungiantis mus su išganymo laukiančiais pirmaisiais žmonėmis, patriarchais, pranašais. Taip pat su tais, kurie atpažino Jį Betliejaus naktyje, Galilėjoje, ant Golgotos kalno, pakeliui į Emausą. Ir su daugeliu iki mūsų gyvenusių ir šiandien Jį garbinančių krikščionių, kurie džiugia širdimi Kristui paveda savo gyvenimus ir laukia Jo antrojo atėjimo. Šiandien mes esame vienybėje su tais, kurie džiūgaudamin lydėjo Viešpatį į šventąjį miestą, garbindami Jį ir klodami drabužius bei palmių šakas.
Jėzus nedemonstruoja jėgos, negąsdina žmonių, Jo protokolas paprastas ir tuo pat metu be galo gilus. Jis keliauja iš Betfagės, kaimelio, kur vykdavo sinedriono (to paties, kuris priims galutinį sprendimą Jį nukryžiuoti) posėdžiai. Jis žengia pro Alyvų kalną primindamas, kad Jis yra Pateptasis – Mesijas. Jis joja ant nešulinio gyvulio ir netrukus pats užneš mūsų nuodėmes ant kryžiaus. Minia Jį lydi ir garbina kaip Karalių ir sveikina kaip Dievą, giedodama psalmes.
Niekur nėra prievartos, bausmės už netinkamą elgesį, baimės, kad netinkamas judesys ar nepakankama pagarba lems baisius nemalonumus, kaip tai būtų žengiant imperatoriui ar kokiam VIP. Jis neatrodo taip efektingai, kaip iš pergalingo mūšio grįžtantys karvedžiai. Jis nepažada jokių efektingų socialinių reformų ar politinių programų. Laisvi žmonės garbina Tą, kuriam vienam toji garbė ir priklauso, nes daugelis pamatė, jog ir mirtis Jam paklūsta, kai Jėzus prikėlė savo draugą Lozorių iš numirusių. Kažin, kiek patys suvokdami, kiek ne, žmonės Jį lydėjo tikrai deramai, nekantriai laukdami, kada Jo šlovė apsireikš Jeruzalei ir visam pasauliui. Lydintieji ir sveikinantieji turėjo savų darbų, savų rūpesčių, bet viską palikę žengė su Jėzumi Nazariečiu.
Koks bus mūsų Adventas? Ko laukiame ir ką norėtume pasitikti? Reikia pripažinti, kad gyvename subanalintame tikrovės suvokime. Milžiniškos, giluminės problemos supaprastinamos iki pačių primityviausių apibendrinimų: tolerancija – netolerancija, ginklai – pacifizmas, kapitalizmas – revoliucija, globalinis atšilimas – atšalimas, religija – pažanga, tautiškumas – kosmopolitiškumas ir t.t.
Įsivaizduojama, kad prieštaravimus panaikinus kažkurių pažiūrų naudai, žmonių (žmogaus) gyvenime viskas susitvarkys. Ir vis nustembame, kad sistema neveikia ir klausiame: kodėl? Ir vėl atrandame paprastus atsakymus, pirštu parodome į kaltuosius, pasipiktiname ir gyvename toliau.
Amerikos Fergusono įvykiai supaprastinami iki rasizmo; Lietuvos nužudytųjų istorijos – iki paprastojo žiaurumo ar net aukų asmeninės atsakomybės stokos; savižudybės – iki nelaimingumo
Amerikos Fergusono įvykiai supaprastinami iki rasizmo; Lietuvos nužudytųjų istorijos – iki paprastojo žiaurumo ar net aukų asmeninės atsakomybės stokos; savižudybės – iki nelaimingumo, nežinojimo apie specialistų pagalbos galimybę. Bet juk suvokiame, kad visa tai – atspindys visuotinės gilios problemos, kur žmogus nebenori būti žmogumi arba tiesiog nebenori būti. Kiti žmonės yra tapę tik priemonėmis arba priešais, kliūtimis.
Pokrikščioniškame pasaulyje, palaidotame po nieko nereiškiančių biurokratinių terminų gausa, žmogus nežino, kaip būti vyru, žmona, sūnumi, dukterimi, kaimynu, bendruomenės nariu, bendrapililieču; tiesiog – ką reiškia būti ir gyventi.
Į tokį pasaulį, tokį gyvenimą ir yra atėjęs Kristus. Tie Jį sveikinantys žmonės niekuo neypatingi – kiekvienas su savo nuodėmėmis, naštomis, baimėmis. Bet jie atpažino Kelią, Tiesą ir Gyvenimą. Kur ir su kuo mes ieškosime ramybės ir esminių pokyčių savo gyvenime? Galimas saugiausias ir niekur nevedantis kelias – užsisklęsti savo tiesoje tarp savų daiktų, bėdų ir mums pritariančių artimųjų ir dar kartą patvirtinti sau, kad kaimynas nevertas dėmesio, kitatautis – įtartinas, valdžia – bloga. Neįgalus ar vargšas? Tai jo problemos, kurių aš neišspręsiu.
Bažnyčia? Kunigas nervina arba išvis nevertas dėmesio, o kiti broliai ir seserys krikščionys – veidmainiai arba per mažai intelektualūs.
Kristus ateina ne bauginti ir naikinti. Jis ateina išgydyti ir sugrąžinti Tėvui tai, kas buvo prarasta. Mylinčia ir nuolankia širdimi Jis ateina mums tarnauti, kad gyventume ir kasdien Jame augtume, kad išsipildytume asmeniniame ir visuomeniniame pašaukime ir paliudytume Viešpaties meilę. Tad Adventas nėra tik šiaip liturginis laikotarpis. Adventas – Kristaus atėjimas – yra Tau ir pas Tave.
Pasakykite Siono dukteriai:
štai atkeliauja tavo karalius.
