„Pasakyk jiems: Taip kalba VIEŠPATS.
Kai žmonės pargriūva, argi jie nesikelia?
Kai žmonės paklysta, argi negrįžta atgal?
Tad kodėl ši tauta Jeruzalė amžinai neklusni?
Kodėl jie laikosi apgaulingų stabų
ir atsisako sugrįžti?
Klausiausi atidžiai ir neišgirdau
nė vieno tiesos žodžio.
Niekas neapgaili savo nedorumo,
nesako: Ką aš padariau!
Visi puola į priekį savo neklusniuoju keliu
tarsi ristūnai, besiveržiantys į mūšį.
Net gandras padangėse žino, kada keliauti,
burkuolis, kregždė ir gervė nujaučia laiką,
kada sugrįžti,
bet mano tauta nežino
VIEŠPATIES teisingumo!“
(Jer 8,4-7)
Gal todėl tapusavyje besikivirčijantys bajorai seimuose ir seimeliuose, kunigaikščiai, lengva ranka keičiantys sprendimus ir nesilaikantys duoto žodžio nei saviems, nei svetimiems, mums yra tokie artimi. O kai kurios dabarties akimirkos ir situacijos atrodo kaip vos ne pats tikroviškiausias praeities įvykių pasikartojimas.
Biblijoje dauguma nusprendė pasistatyti aukso veršį, kai Mozė buvo nuo jų pasitraukęs. Dauguma taip pat nusprendė paleisti maištininką ir nukryžiuoti Jėzų.
Lygiai kaip ir mūsų pačių troškimai kokiu nors būdu pagerinti gyvenimą, kažką pakeisti, kažko atsisakyti vėl ir vėl, regis, apsukę ratą sugrąžina mus ten, nuo kur pradėjome.
Dievas primena mums natūralius instinktus. Juk suklupęs žmogus skuba kuo greičiau atsikelti, pasiklydęs svetimame mieste – surasti kelią. Mums primenami paukščiai, kurie žino ir orientuojasi, kada ir ką daryti. Ir tuo pačiu Viešpats stebisi.
Ne tautos nuodėmėmis, bet reakcija į jas. O tiksliau – visišku tautos abejingumu. Kad paklydę neieško kelio atgalios. Suklupę nesikelia. Net žinodami, kad stabų garbinimas juos veda į pražūtį, jų neatsisako.
Taigi, kokią gyvenimo sritį paimtume, yra aišku, kad dalykų žinojimas ir išmanymas yra būtini. Tačiau vien žinojimo nepakanka. Reikalinga valia keistis ir keisti, valia apsispręsti gyventi tiesoje. Nesvarbu, kad įsivaizduojamai daugumai atrodytų kitaip.
Dievo Žodis mums kalba, kad labai dažnai dauguma nepažįsta tiesos ir lengviau pasiduoda tuščioms svajonėms bei nepagrįstoms viltims nei tiesai. Biblijoje dauguma nusprendė pasistatyti aukso veršį, kai Mozė buvo nuo jų pasitraukęs. Dauguma taip pat nusprendė paleisti maištininką ir nukryžiuoti Jėzų.
Šiandien per pranašą išsakyti žodžiai yra perspėjimas ir priminimas mums, krikščionims. Juk daugelis žinome tikėjmo pagrindus, bet daugelis į tai žiūri atsainiai, tarytum tai ne jiems skirta. Daugeliui paskelbta apie Dievo meilę Kristuje, bet tik maža dalis tą skelbimą girdėjusiųjų mokosi tą meilę pažinti ir oriai gyventi su Dievu.
Tačiau Viešpats nesmerkia, bet vis laukia ir kviečia. Jo beribis gailestingumas, apreikštas Kristuje, nėra paslėptas ar atitrauktas nuo mūsų. Jo gelbstinti bei laiminanti ranka tebėra ištiesta į mus. Todėl verta ir teisinga gręžtis į Jį ir kilti naujam gyvenimui. Per atgailą, maldą susitaikyti su Juo ir keisti gyvenimo kryptį. Įsiklausyti į Jo Žodį ir leistis vedamiems ir gydomiems.
