Pasibaigus Mozės įstatymo nustatytoms apsivalymo dienoms, [Juozapas ir Marija] nunešė kūdikį į Jeruzalę paaukoti Viešpačiui, kaip parašyta Viešpaties Įstatyme: Kiekvienas pirmgimis berniukas bus pašvęstas Viešpačiui, – ir duoti auką, kaip pasakyta Viešpaties Įstatyme: Porą purplelių arba du balandžiukus.
Jeruzalėje gyveno žmogus, vardu Simeonas. Jis buvo teisus ir dievobaimingas vyras, laukiantis Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo su juo. Jam buvo Šventosios Dvasios apreikšta, kad jis nemirsiąs, kol pamatysiąs Viešpaties Mesiją. Šventosios Dvasios paragintas, jis atėjo dabar į šventyklą. Įnešant gimdytojams kūdikį Jėzų, kad pasielgtų, kaip Įstatymas reikalauja, Simeonas Jį paėmė į rankas, šlovino Dievą ir sakė:
„Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs,
leisti savo tarnui ramiai iškeliauti,
nes mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą,
kurį Tu prirengei visų tautų akivaizdoje:
šviesą pagonims apšviesti
ir Tavosios Izraelio tautos garbę.“
Kūdikio tėvas ir motina stebėjosi tuo, kas buvo apie Jį kalbama. O Simeonas palaimino juos ir tarė motinai Marijai: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys.“
(Lk 2,22-35)
Evangelijoje girdime Simeono giesmę – lotyniškai vadinamą Nunc dimittis. Kasdieniame maldos gyvenime tai yra paskutinė, naktinė malda prieš poilsį, ir, jei tokia Dievo valia šiąnakt, prieš mirtį.
Ši trumpa, jaudinanti malda labai tinka užbaigti dienai. Tai – išėjimo malda, prašant ramybės nakčiai ir gyvenimo pabaigai, mat miegas – mirties provaizdis. Tai budinčio žmogaus kreipimasis, kuris nori pailsėti po varginančios sargybos. Arba svečio atsisveikinimas, išeinant namo. Melsdamiesi Simeono žodžiais, mes kaip ir jis priimame Viešpaties išganymą ir išpažįstame savo tikėjimą, kad per Kristų išsipildė Dievo pažadas išgelbėti viso pasaulio žmones.
Baigdami darbo arba viso gyvenimo dieną ir įžengdami į nakties poilsį arba į naują rytą Dievo artybėje, mes tai darome visuomet pasikliaudami Dievu ir prisimindami, kad jokia tamsa Jam nėra tamsi ir ar dirbame, ar ilsimės, mes esame Jo.
Kokiu pagrindu mes galime toliau gyventi ramūs? Juk pakanka pavojų, bėdų, piktavalių žmonių ir mūsų pačių silpnybių, kad mūsų gyvenimą užnuodytų, mums pakenktų ar net visiškai sunaikintų?
Kokiu pagrindu mes galime toliau gyventi ramūs? Juk pakanka pavojų, bėdų, piktavalių žmonių ir mūsų pačių silpnybių, kad mūsų gyvenimą užnuodytų, mums pakenktų ar net visiškai sunaikintų?
Simeonas iškart atpažino Dievą ir Žmogų, kuris savo valia pats atėjo į pasaulio tamsą, pats atėjo prisiimti žmonių kaltes bei dalyvauti žmogaus gyvenime. Todėl ir mes Jame – Jėzuje Kristuje – turime tvirtą pasitikėjimą ir tikrą ramybę. Mūsų akys išvydo Jo išgelbėjimą.
Šiandien yra pusiaukelė tarp trumpiausios metų dienos ir pavasario lygiadienio.
Žvakės liepsna tikrai gali padėti nuskaidrinti šį dar tamsoką laiką. Tegul ji ne šiaip dega, bet apšviečia Šventojo Rašto, giesmės, maldos žodžius, kad, sutikę ir priėmę Viešpatį – šviesą, apšviečiančią mus ir mūsų gyvenimus, – ramūs giedotume kartu su senoliu Simeonu.
Teragina ir teveda mus Šventoji Dvasia, kad regėtume spindintį Kristaus veidą.
