Uolūs kunigai stengiasi pasirūpinti, kad mišios ir pamaldos būtų kuo įdomesnės – uždegtų tikinčiuosius, sukurtų teigiamą atmosferą ir tas kelias dešimtis minučių išlaikytų jų dėmesį. Kiti, jų kolegos, tuo metu rūpinasi, kad pamokslas ir visa, kas vyksta aplinkui, būtų teisinga – pagal raidę, pagal tradiciją.
Dar kiti stengiasi parodyti savo intelektinius pajėgumus ar dvasinius pasiekimus. O dar kiti nesirūpina nė vienu iš tų dalykų ir stengiasi per daug nesivarginti, nes kaimenė vis tiek ne ką teišmano, tai koks skirtumas, ką papasakoti ar kaip viską atlikti. Bet beveik visi – uoliai ar nelabai, dėl Karalystės ar dėl savęs triūsiantys, norėtų patys degti ir uždegti tikėjimo liepsna kitus.
Kunigai – ne viskas Bažnyčioje. Viskas yra tikintieji – bendruomenė. Ir, klausydamiesi labai švento ar nelabai švento, labai iškalbaus ar ne visai, kunigo kalbos, parapijiečiai bet kuriuo atveju surengs tam tikrą palaikymo – nepalaikymo konkursą, o gal net apeigą.
Ir daugelis pamokslautojų klausytojams ir sau drąsiai galėtų tarti šios dienos Rašto žodžius. Šie žodžiai beveik galėtų skambėti kaip palaiminimas.
Kunigai – ne viskas Bažnyčioje. Viskas yra tikintieji – bendruomenė. Ir, klausydamiesi labai švento ar nelabai švento, labai iškalbaus ar ne visai, kunigo kalbos, parapijiečiai bet kuriuo atveju surengs tam tikrą palaikymo – nepalaikymo konkursą, o gal net apeigą.
Galime įsivaizduoti, kaip besakant Laiško hebrajams autoriaus žodžius kažkas užsikosti, kažkas nusižiovauja, kažkas trinkteli durimis. Kažką kunigas pasakė, kažkas išgirdo, kažkas nesuprato, ir gyvenimas tęsiasi.
Tai, matyt, kiekvienos parapijos ir kiekvieno kunigo kasdienybė. Ir tai – dėl mūsų žmogiško silpnumo, kurį galima suprasti, bet kuris neleidžia mums pabėgti nuo pagrindinės minties. Dievo minties. Ir esantieji sakykloje bei prie altoriaus, ir tie, kurie bažnyčios suoluose, gyvena ne vien sau. Visų mūsų gyvenimus sieja Kristus. Dievui gyvenimas yra dabar.
Dabar yra mūsų skausmas, priklausomybės, artimųjų bėdos, ateities baimės. Viskas yra dabar. Ir, nors mes projektuojame įvairiausių problemų sprendimą į ateitį, bet jos yra dabar. O ateities problemos, kurios mus dažniausiai veikia sunkiausiai, vos ne kaip akmuo, gramzdinantis ir trukdantis išplaukti, jos itin dažnai net neatsiranda, jų net nebūna. Bet „čia ir dabar“ mūsų širdyje jos egzistuoja ir veikia daugelį poelgių bei sprendimų.
Šiandien Žodis mums aiškiai pasako, kad „čia ir dabar“ yra ne tik mūsų bėdos, bet – daug labiau ir tikriau – Jis. Neatmetantis savo kūrinių, nesmerkiantis, net jei jie save pasmerkia. Tačiau Viešpats keliomis kryptimis prabyla į mus. Viena – tai, ką Jis padarė, paaukodamas savo Sūnų, kuris per kryžių ir pragarą parodė kelią į mylinčio Tėvo širdį. Jis pats ėjo ir žinojo bei prisakė, kad tai bus ir mūsų, Jo sekėjų kelias. Per kryžių – pas laukiantį Tėvą.
Kita kryptis – mes ir mus supantis pasaulis. Kristus įvykdė Tėvo valią pasaulyje. Jei su Juo esame susiję mirtyje ir Gyvenime – įvykdysime ir mes Jo valią. Ir čia mes nesame savarankiški.
Kad ir kaip tai būtų nepopuliaru ar senamadiška, mes visiškai nesame savarankiški apskritai. Nors kartais ir gali pasirodyti, kad mums niekas nedaro įtakos, bet mums daro įtaką ir lemtingai mūsų žingsnius nukreipia tėvai, mokytojai, darbdaviai, draugai, sutuoktiniai ir net – priešai.
Tad mes nesame laisvi. Taip Viešpats trokšta, kad mūsų gyvenime mūsų pačių valia, norai, troškimai mažėtų, o Jo augtų ir įgautų pavidalą mūsų gyvenime. Tėvas trokšta, kad Jo vaikai atspindėtų Jo valią.
Ir kunigui, ir parapijiečiui šios dienos skaitinys yra tam tikras sielos pjūvis, kur reikia išimti „aš“ ir įdėti „Jis“. Kad ne aš spręsčiau, veikčiau bei daryčiau, bet mano gyvenime tai darytų Jis. Jis ateina ir keičia bei gydo. Žodžiu prabildamas, vandeniu nuplaudamas bei Kūnu ir Krauju gydydamas. Tegu Jis ir nuveikia mumyse, kas geriausia, kol netrukus su Juo susitiksime.
