Žodžius, kuriuos ištarė Marija Galilėjos Kanoje kiekvienas krikščionis turėtų įsirašyti sau giliai į širdį. „Darykite, ką tik Jis jums lieps.“ Atrodo, kas gali būti paprasčiau? Tačiau Kanos vestuvės mums atskleidė tai, su kuo ateityje susidurs visos krikščionių kartos – konfliktą tarp Dievo valios ir žmogaus. Drauge matome Viešpaties rūpestį žmogumi visuose gyvenimo įvykiuose – tiek svarbiuose, tiek iš pirmo žvilgsnio nelabai.
Vestuvės Kanoje turėjo įvykti, kaip įprasta Rytuose iki šiol ir kaip nesvetima ir mums – gausus būrys svečių, vaišės, palinkėjimai kuriantiesiems naują gyvenimą drauge.
Tie, kas atsakingi už vestuvių pokylį, stengėsi viską suplanuoti iki smulkmenų, kad joks nesklandumas neaptemdytų šventinės nuotaikos. Dažniausiai tuo rūpindavosi nuotakos tėveliai, nors kartais ir jaunojo šeima. Šiandien tuo dažniausiai rūpinasi patys jaunieji arba profesionalūs vestuvių planuotuojai. Kad ir ks tai darytų – esmė, kad šventiniam džiaugsmui nieko netrūktų.
Beje, Kanos vestuvėse dalyvavo ne tik giminės, kaimynai ir draugai, bet ir visai svetimi žmonės – pažįstamų pažįstami. Kaip evangelistas Jonas paliudija, vestuvėse ketino dalyvauti Jėzaus motina, bet buvo pakviestas ir pats Jėzus ir Jo mokiniai – šie visiškai svetimi.
Tad numatyta puota peržengė giminės ar kaimelio ribas, o garsas apie vestuves turėjo pasiekti ir kitas Galilėjos vietoves. Taigi reikalui ruoštasi iš esmės, ir puotos šeimininkai buvo tikri – viskas bus gerai, viskas suplanuota.
Ir, staiga – nelemtas įvykis, kuris mums iš laiko atstumo žiūrint ne toks jau ir svarbus, palyginti su svarbesniais istorijos įvykiais. Tačiau tiems namams, tai šeimai tai buvo katastrofa. Pačiame linksmybių įkarštyje nebėra ir nebus kuo vaišinti svečius. Gėda, neviltis ir pajuoka – tikriausiai apie tai galvojo šventės prievaizdas ir jaunųjų artimieji.
Jėzaus dalyvavimas vestuvėse kaip ir atsitiktinis, bet kartu esminis, verčiantis mus ir visą Bažnyčią pasverti savo gyvenimą, veiklą bei planus.
Ties ta vieta žmogaus išmintis ir mintis baigėsi – liko tik stebėti padarinius. Galima tik spėlioti, kad ne visi svečiai būtų tiesiogiai reiškę nepasitenkinimą. Kiti gal net būtų sakę: „Nieko tokio! Svarbu, kad jaunieji būtų laimingi.“ O po to savo draugams, kaip ir vaikams su anūkais, būtų liudiję nelemtą įvykį.
Manau, daugeliui tokios ar panašios situacijos yra pažįstamos. Kai griūna planai, kai susvyruoja (dažniausiai nepagrįstas) pasitikėjimas savimi, mums belieka priimti faktus ir tolimesnius įvykius.
Jėzaus dalyvavimas vestuvėse kaip ir atsitiktinis, bet kartu esminis, verčiantis mus ir visą Bažnyčią pasverti savo gyvenimą, veiklą bei planus.
Pamėginkime įsivaizduoti savo gyvenimą kaip pokylį, kuriame už stalų sėdi patys įvairiausi žmonės. Kokia tvarka mes juos susodintume pagal garbingumą ir pagal širdžių artumą? Ir kurioje vietoje būtų pasodintas Jėzus? O ištikus situacijai, kai mes nieko negalime pasiūlyti žmonėms – nei džiaugsmo, nei gerų darbų, nei maisto – kada apie tai mes pasakytume Viešpačiui?
Taigi Kristaus vieta mūsų gyvenime yra pats svarbiausias dalykas. Svarbesnio nėra. Ir kur yra Kristus planuojant įvairiausius reikalus ir darbus? Kur yra Jis, kai mes esame ištikti bėdos?
Atsakydamas Marijai, kad dar neatėjo Jo valanda, Jis širdyje turėjo ir mus, kuriems toji valanda atėjo. Ir šiandien Jis ne vandenį vynu verčia, bet vyną – savuoju krauju. Visuose mūsų reikaluose, neviltyje Jis yra su mumis ir trokšta, kad mes, atpirktieji Dangiškojo Tėvo vaikai, turėtume tikrą džiaugsmą Jame.
Todėl į Marijos ištartus esminius žodžius turime atsakyti savo gyvenimu – siela, protu ir visomis jėgomis. Atsakykime sau: ar tikrai darome, ką Jis liepia? Ar tikrai Jo buvimo su mumis stebuklą mes rimtai priimame?
