Apaštalo Pauliaus laiškai sudaro didelę dalį Naujojo Testamento knygų. Paulius buvo uolus rašytojas. Puikiausias to meto išsilavinimas bei unikali dvasinė patirtis (krikščionybės priešo virtimas uoliausiu Kristaus sekėju) Dievo valia padarė jį įrankiu Dievo valios paskelbimui, Dievo Žodžio tarnystei.
Žinodamas, koks svarbus yra rašymas ir žodis, Paulius prabyla į korintiečius kaip į tuos, kuriuose įrašytas Naujas Įstatymas ir su kuriais sudaroma nauja Sandora.
Korintiečiai lyginami su Įstatymo plokštėmis bei Moze, kuriam buvo skirta Dievo Įstatymą atnešti tautai. Ir, jei ankstesnis įstatymas buvo fiziškai įrašytas akmenyje, tai naujoji Sandora dvasiškai įrašyta kiekvieno tikinčiojo sieloje. Čia verta prisiminti ankstesnio sekmadienio Biblijos pasakojimą, kaip Mozė sudaužė Įstatymo plokštes ir grįžo pas Dievą parnešti naujų.
Vakar minėjome Visų Šventųjų dieną. Toji diena dvejopa. Viena vertus, prisimename visus iškeliavusius artimuosius, gimines, pažįstamus. Kita vertus, minime triumfuojančią Bažnyčią – visus, kurie nugalėjo mirtį ir garbina Avinėlį naujojoje karalystėje.
Vakar minėjome Visų Šventųjų dieną. Toji diena dvejopa.
Viena vertus, prisimename visus iškeliavusius artimuosius, gimines, pažįstamus. Kita vertus, minime triumfuojančią Bažnyčią – visus, kurie nugalėjo mirtį ir garbina Avinėlį naujojoje karalystėje.
Taigi, Visų Šventųjų diena susijusi su amžinybe ir paslaptimi. Mirties ir šventumo paslaptimi. Ir čia esame lyg šventės stebėtojai, o ne dalyviai.
Mūsų iškeliavusieji lyg ir gyvena savo gyvenimą, o ypatingieji šventieji turi savo dar kitokį, ypatingą, likimą, o mes, čia vargstantys, nesame mirę ir nesame šventieji.
Tad akimirkai numalšiname savo mirties ir gyvenimo baimę ir grįžtame į tolimesnį gyvenimo ritmą, pasineriame į rutiną.
Bet neturėtume taip paprastai grįžti lyg nieko nebuvo. Lyg būtume atlikę tam tikrą (kad ir kilnią) prievolę, ir toliau gyventi, laukiant naujų švenčių, kurios vėl prabėgs lyg mums būtų nesvarbios.
Šventės tam ir švenčiamos, kad yra svarbios tiems, kurie jas švenčia. O mums svarbios tuo, kad priverčia apmąstyti savo gyvenimą, savo darbus, savo tikėjimą. Ir artimuosius prisimename tiek, kiek jie buvo mūsų gyvenime, kiek savęs paliko mūsų širdyse, koks ryšys mus jungia.
Drauge prisimename visus tikinčiuosius, kurie su viltimi gyveno ir su Kristumi nugalėjo pasaulį bei mirtį. Žmogiška patirtis ragina mus priimti tik tai, kas regima akimis, o Viešpats žvelgia į mūsų sielos gelmes.
Mums atrodo, kad šventasis yra žmogus su tam tikrais bruožais, dažniausiai kaip iš paveikslų – žvelgiantis ekstazės bei entuziazmo apimtas arba teatrališką melancholiją spinduliuojantis personažas. Ką tai bendra turi su manimi – paprastu nusidėjėliu, nuolat skubančiu, klumpančiu, svyruojančiu?
Visų Šventųjų diena – tai ir Tavo diena. Nes ne Tu save pašventini, bet Kristus Tave pašventina. Šventoji Dvasia Tave pašaukė tikėjimui ir gyvenimui. Kaip ir korintiečiams, kaip ir milijonams kitų čia ir jau amžinybėje gyvenančių krikščionių, šventumą suteikia pats Kristus.
Ir šiomis dienomis prisimename, kad yra ne „aš ir jie“, bet „mes“ Kristuje. Būdami gyvasis Dievo laiškais pasauliui, kasdien prisiminkime, kad esame atsakingi už tai, ką pasaulis iš mūsų gyvenimo perskaito apie Kristų, apie prisikėlimą ir amžinybę.
