Ir pradėjo Jėzus kalbėti jiems palyginimais: „Vienas žmogus įveisė vynuogyną, sumūrijo aptvarą, įrengė spaustuvą ir pastatė bokštą. Paskui išnuomojo jį ūkininkams ir iškeliavo į svetimą šalį. Atėjus metui, jis nusiuntė pas ūkininkus tarną atsiimti iš ūkininkų savosios vaisių dalies. Tie pačiupo jį, sumušė ir paleido tuščiomis. Tuomet jis vėl nusiuntė pas juos kitą tarną, o tie jį sužeidė į galvą ir iškoneveikė. Jis pasiuntė dar vieną, bet tą jie nužudė, ir dar daugelį kitų tarnų, kurių vienus jie primušė, kitus nužudė. Dar vieną turėjo – mylimąjį sūnų. Jį nusiuntė pas juos paskutinį, sakydamas sau: ‘Jie drovėsis mano sūnaus.’ Bet ūkininkai ėmė tartis: ‘Tai įpėdinis. Eime, užmuškime jį, ir mums atiteks jo palikimas.’ Ir nutvėrę nužudė jį ir išmetė laukan iš vynuogyno. Ką darys vynuogyno savininkas? Jis ateis, išžudys ūkininkus ir atiduos vynuogyną kitiems. Ar neskaitėte, kas parašyta Raštuose:
Akmuo, kurį statytojai atmetė,
tapo kertiniu akmeniu.
Tai Viešpaties padaryta,
ir mūsų akims tai nuostabą kelia.“
Anie suko galvą, kaip Jį suimti, tačiau bijojo minios. Mat suprato, kad palyginimas buvo jiems taikomas. Tad, palikę Jį, pasitraukė. (Mk 12,1-12)
Palyginimu, kuris krikščioniškoje tradicijoje vadinamas “Palyginimu apie nelabus ūkininkus”, Jėzus kaip tik ir paskelbė minioms apie naują erą, naują laiką, kuris pildosi su Jo atėjimu. Jo žinia buvo tokia radikali, kad ne tik fariziejai ir kiti klausytojai jos tiesiog negalėjo priimti, bet nesuprato net patys mokiniai.
Čia Jėzus pasakė: religija, pasaulio įsivaizdavimas, papročiai ir kita, ką jūs iki šiol turėjote, nebetenka galios. Ir ne tik. Visa tauta prilyginama žmogžudžiams ir plėšikams, o pats Jėzus pavadina save kertiniu akmeniu – pagal senovės pranašų tradiciją.
Dievo ir žmonių istorija visuomet buvo sudėtinga. Ir komplikuota ji tapo išmtinai tik mūsų, žmonių, dėka. Jau pirmieji žmonės sukilo prieš Kūrėją. Jų palikuonys ėmė žudyti vienas kitą. Sukurta ir iš Egipto vergovės išvesta Pažado tauta jau dykumoje paniekino Dievą, o ir vėliau garbino stabus. Ir nors Jėzaus laikais stabmeldystė trap žydų nebebuvo praktikuojama, tikras, gyvas ryšys su Viešpačiu buvo nutrauktas.
Palyginimas kalba ir Bažnyčiai. Kiek kartų pati Bažnyčia išsižadėjo Evangelijos, Kristaus... Šis palyginimas kalba ir kiekvienam iš mūsų, kurie laike ir vietoje būdami toli nuo Galilėjos ūkininkų, neretai esame dvasinėje bendrystėje su palyginimo herojais.
Didžiausia nelaimė, kuri ištinka žmogų – įsitikinimas, kad viskas jam priklauso savaime. Kai taip nutinka žmonių ar valstybių tarpusavio santykuose, kreipiamasi į teismus, policiją, griebiamasi ginklo, skelbiami karai. Tačiau kai žmogus taip elgiasi su Dievu, regis, viskas savaime suprantama.
Pirmieji žmonės įtikėjo, kad sodas ir visi jo vaisiai priklauso jiems, tarsi kūrėjams; Jėzaus tėvynainiai jau nuo Mozės laikų buvo tikri, kad jie savaime yra vertybė ir tai, kad jie yra Abraomo palikuonys, leidžia patiems nusistatyti tikėjimo ir gyvenimo taisykles, iš kurių pamažu išnyko ir Dievas, ir žmogus.
Taip ir mes mėginame įsivaizduoti, kad kūnas, laikas ir šis pasaulis yra mūsų nuosavybė, tarsi mes patys būtume save susikūrę, ir toje teritorijoje galioja mūsų taisyklės ir įstatymai
Taip ir mes mėginame įsivaizduoti, kad kūnas, laikas ir šis pasaulis yra mūsų nuosavybė, tarsi mes patys būtume save susikūrę, ir toje teritorijoje galioja mūsų taisyklės ir įstatymai, kuriuos kiekvienas pats pagal aplinkybes nusistatome ir keičiame.
Kartą mūsų rankomis nužudytas gyvenimo Šeimininko Sūnus prisikėlė, padalindamas žmoniją į tuos, kurie priklauso amžinybei, ir tuos, kurie jos atsisako; tuos, kurie Jį patį laiko kertiniu gyvenimo akmeniu, ir tuos, kurie Jį atmetė.
Šiandien Jis ateina į savo nuosavybę – pas Tave. Tai dar nėra tas laikas, kai bus pareikalauta apyskaitos. Tai laikas, kai Jis meilingai nori savo vynuogyną sutvarkyti, nuvalyti ir pristatyti Tėvui. Todėl gražink save, savo laiką, artimuosius Dievui ir leisk Jam Žodžiu, Kūnu ir Krauju kasdien Tave atnaujinti, sustiprinti, nuraminti ir pagydyti.
