Tačiau ypač svarbu prie visų su šios dienos Jėzaus žodžių pridėti klausimą: „Kada?“ Manyčiau, kad būtent laiko klausimas šioje vietoje yra vienas esminių. Žemės druska, pasaulio šviesa, ant kalno esantis miestas, degantis žiburys – kada?
Jėzus sakė: „Esate“, taigi – čia ir dabar. Tiems, kurie dar ne kažką teišmano ir ne kažką tesupranta. Tiems, kurių vienas Jį išduos, kitas išsižadės, dar kiti išsilakstys.
Jėzus sakė: „Esate“, taigi – čia ir dabar. Tiems, kurie dar ne kažką teišmano ir ne kažką tesupranta. Tiems, kurių vienas Jį išduos, kitas išsižadės, dar kiti išsilakstys.
Šioje vietoje pamokslininkai mėgsta kalbėti (ir visiškai teisingai) apie nedidelio kiekio druskos būtinumą konservuojant skoniui ir maisto išsaugojimui.
Galime įsivaizduoti, jei apie druską būtų kalbama tik būsimuoju laiku. Pavyzdžiui restoranuose būtų paskelbta, kad po metų patiekalai bus pagardinami druska. Arba namuose – kad kažkada turėsime druskos ir galėsime skaninti bei išsaugoti maisto produktus. Arba apie žiburį. Jei senais laikais audros metu skęstančiam laivui, jo įgulai, praneštų, kad švyturys bus įjungtas, kai ant kranto esamos tarnybos bus tam pasiruošusios – gal po kelių dienų, o gal po savaitės.
Aišku, tai tik iliustratyvūs pavyzdžiai, tačiau jie nusako, kad tai, kas svarbiausia, negali būti atidėliojama. Kad tai, kas gyvybiškai svarbu dabar, gali būti nebeaktualu poryt. Kaip ligoniui būtinas vaistas ar išsekusiam – vanduo ir maistas. Kaip kadaise motina Teresė iš Kalkutos stipriai užmetė „meškerės, o ne žuvies“ proponentams: „Dabar reikia žuvies. Jei norite padėti – duokite žuvį, nes paskui nebebus kam įduoti meškerės.“
Laiko požiūriu, Kristus yra pakankamai radikalus. Ir pati krikščionybė radikali. Nors, iš vienos pusės, krikščionys nekantriai laukia Kristaus atėjimo ir galutinio Karalystės išsipildymo, iš kitos – kiekvienas pakrikštytasis yra gavęs priedermę Dievo meilę paliudyti savo gyvenimu. Ir tai daryti dabartyje.
Žinoma, mes tikimės, kad kažkada būsime vertesni tai misijai, kažkada būsime geriau pasirengę ir pasižymėsime teisingesniu gyvenimu. Bet Jėzus mums ir dabar kalba: „Jūs esate“. Ne būsite, bet esate dabar, šiuo metu – savo šeimoje, darbovietėje, santykyje su mėgstamais ar nemėgstamais kaimynais, artimais ar tolimais giminaičiais. Taip pat miesto, šalies bei pasaulio kasdienybėje.
Dabarties svarba kyla iš paties Dievo elgesio su mumis. Jis nesako, kad jei būsite geri, aš pasilieku su jumis iki pasaulio pabaigos. Arba – tik kai būsiu tinkamai nusiteikęs, teiksiuos išklausyti jūsų maldas.
Pats Viešpats yra mūsų gyvenimo dabartyje iš meilės ir noro dalyvauti savo žmonių gyvenime – drauge džiaugtis laimėjimais bei pakilimais ir būti savo žmonių kančioje. Tai Jis nepaliaujamai daro dalyvaudamas nūsų gyvenime ir stiprindamas savo Žodžiu ir Sakramentais.
Todėl mes čia ir dabar esame raginami dalintis Dievo meile, kad būtent per mus ieškantys, liūdintys, prislėgti ir atstumti patirtų, kad Dievas juos be galo myli, kad jie tikrai yra Jam svarbūs. Svarbu suprasti, kad kiekvienas iš mūsų esame Dievo rankos ir Jo meilės atspindys.
O ką daryti, jei jaučiamės, kad neturime to druskos sūrumo arba neįstengiame šviesti? Viešpats yra tas, kuris kasdien tikinčiojo širdyje visa daro nauja ir Jis tikrai pasirūpina, kad Jo vaikai kasdien būtų atnaujinami savo pašaukime.
Prisimink, kad Jėzus Tau šiandien sako: Tu esi šviesa; Tu esi pasaulio druska. Priimk šią privilegiją keistis ir keisti.
