Šios iniciatyvos autorė Liberalų sąjūdžio narė Dalia Teišerskytė savo siūlymą grindė tuo, kad muziejai turi būti ne tik eksponatų ir daiktų saugyklomis, bet ir šviesti visuomenę.
Taigi: gražus jubiliejus, gražūs ir žodžiai.
Gaila, kad Lietuvoje žodžiai nuo darbų skiriasi kaip diena nuo nakties.
Sukurta Seimo darbo grupė sukūrė Muziejų metų programą. Apstu renginių.
„Patys netekom žado, kai pradėję sudarinėti programą sužinojome, kad Lietuvoje yra net 102 muziejai. Pamatę Muziejų metų programą žmonės turėtų ja susidomėti, o muziejai atsiverti žmonėms“, – sakė kultūros ministras Arūnas Gelūnas.
Klausiu lakoniškai – kiek iš Jūsų esate regėję šią programą, girdėję apie ją? Apskritai, ar žinojote, kad 2012 metai yra paskelbti Muziejų metais?
Žinoma, galim banaliai atsakyti – kas nori, tas žino. Turiu paprieštarauti. Muziejų metai, tai ne vienadienis koncertas, kuris iš atminties išgaruoja praėjus savaitei. Muziejų metai bus minimi visus šiuos metus, tad žinoti apie šią programą privalome (juk esame valstybės piliečiai, o kas vyksta valstybėje, žinoti turime), tuo labiau, kad ji finansuojama iš mūsų, mokesčių mokėtojų, pinigų. O šiai 2012 metų programai yra skirta nei daug, nei mažai – 3,5 mln. litų.
Nežinantiems apie Muziejų metus ministras pasiūlė apsilankyti internete. Bet jei aš juo nemoku naudotis, kaip man sužinoti informaciją? Juk net ekonomistai įtikinėjo, kad Vyriausybės taupymo lakštų negalima pardavinėti internetu, nes dalis gyventojų nemoka juo naudotis. O mes kultūrinį gyvenimą paverčiame raidėmis kelių colių ekrane.
Kultūros ministras dėstydamas Muziejų metų akcentus sakė, kad bus siekiama padidinti muziejų atvirumą žmonėms, skatinti bendradarbiavimą tarp muziejų.
Trūko esminio dalyko – požiūrio į lankytoją. Kaip jis bus pritraukiamas?
Peržvelgiau programą. Ir tikrai – numatoma daug muziejų bendradarbiavimo projektų, darbuotojų kvalifikacijos kėlimų, kelios ekspozicijos, konferencijos, dalyvavimas tarptautinėje Knygų mugėje Vilniuje, vienas pagrindinių projektų – „Muziejų kelias“.
Tačiau trūko esminio dalyko – požiūrio į lankytoją. Kaip jis bus pritraukiamas? Dievai žino.
Vien pamačius programą, man muziejus tikrai neatsivėrė. Trūksta kvietimo apsilankyti. Vėliau ir sugrįžti.
Man, kaip visko už dyką norinčiam tikram lietuviui pritrūko, pavyzdžiui, nemokamų muziejų lankymų. Atrodo, būtų gražus gestas, kad pinigų neturintys gyventojai turėtų galimybę nemokamai apsilankyti muziejuose. Apie tai niekur neužsimenama. Neteko ir skaityti.
Vien nemokamais apsilankymais muziejuose, kad ir vieną kartą per mėnesį, įmanoma daugiau pritraukti susidomėjusių žmonių, nei informacija apie darbuotojų kvalifikacijos kėlimus ar konferencijas, kur dievai žino kas dalyvaus.
Rodos, kad šie Muziejų metai įdomiausi ir aktualiausi patiems muziejų darbuotojams.
O informacijos sklaida? Niekur nemačiau jokių pranešimų. Internete ieškodamas aptikau kelis straipsnius, bet ir tuos senus, apie Muziejų metų paskelbimą. Mieste irgi nesimato viešai pateikiamos informacijos.
Vilnius buvo 2009 metų Europos kultūros sostinė. Jei galima taip sakyti. Bet net čia, didžiausiame Lietuvos mieste, kuriame kultūrinis gyvenimas turėtų virti, sausio viduryje kabojo plakatai skelbiantys, kad 2011 metai yra Česlovo Milošo metai.
Rodos, kad šie Muziejų metai įdomiausi ir aktualiausi patiems muziejų darbuotojams.
Jei sostinėje galima skųstis informacijos stygiumi, ką kalbėti apie provinciją? Ar ne ją mes norime labiau įtraukti į visuomeninį šalies gyvenimą?
Belieka viltis, kad apie šią metų programą sužinos daugiau lietuvių, gal ir užsieniečių. Nors kartais mes pamirštame savus, o į šalies masto renginius būtinai kviečiame svečius iš užsienio.
Beje, 2011 metais Lietuvos muziejus aplankė 2,7 mln. žmonių, o lankomiausias šalies muziejus yra Lietuvos jūrų muziejus.
Muziejus man asocijuojasi su kultūriniu gyvenimu. Bet jei Muziejų metai ir toliau nepasieks žmonių – galėsime „didžiuotis“, kad mūsų kultūrinis gyvenimas keliasi pas delfinus į Jūrų muziejų. Delfinus, kurių dabar labai trūksta. Kaip, beje, ir profesionalaus, patrauklaus kultūros pateikimo.
