–
 |
Bet štai išaušo gražus šeštadienio rytas. „Garliavos akvariumo“ dalyviai, išpjovus stiklines duris, ištrūko į Vilnių prie prezidentūros. Į realų pasaulį, kuris pasirodo dar stovi vietoje, kuriame dar liko vietos šypsenoms, juokui, muzikai, svajonėms ir nerūpestingam šildymuisi saulėje.
Tad palikime šou dalyvius ramybėje (jie, kada nors vis tiek subliūkš – kaip ir JAV realybės šou žvaigždės Kim Kardashian krūtinė). Geriau pakalbėkime apie tikrą savaitgalio sąjūdį – muzikos, tolerancijos, „Bobmarliškos“ taikos ir budistinės ramybės sąjūdį, kurio sūkuryje įsisiautęs kiekvienas galėjo tarti: „Man Lietuvoje gyventi gera“.
Pavyzdžiui, kad ir Domantas Razauskas. Naujasis Lietuvos dainius pasikvietė dar kelis draugus muzikantus ir per kelias akimirkas Tibeto skverelyje prie Vilnelės suvienijo kelis šimtus žmonių po šmaikščios, energingos ir prasmingos dainuojamosios poezijos skėčiu. Ir niekam nieko netrūko.
D.Razauskas. Naujasis Lietuvos dainius pasikvietė dar kelis draugus muzikantus ir per kelias akimirkas Tibeto skverelyje prie Vilnelės suvienijo kelis šimtus žmonių
Niekas nekaltino, jei mušei ne į taktą, niekas neburnojo, jei nepagavai natos, niekas nepastūmė, jei norėjai prieiti paklausyti arčiau. Valandos koncertas savo emocijomis ir energija iš tiesų prilygo mažam Sąjūdžiui. Ir miniai suvienyti nereikėjo jokių rėksnių ant statinės – užteko gryno D.Razausko talento.
Kiemelis prie Užupio gimnazijos. Buvę jos mokiniai, grupė „Garbanotas bosistas“, „bitliškai“ užsilipo ant garažo stogo ir vasariškai nusiteikusiam jaunimui uždainavo ne prasčiau nei Jimas Morrisonas iš „Doors“.
Svarbiausia, ne garsiuosius roko „koverius“, o savo kūrybos dainas – užkabinančias, nuteikiančias nerūpestingai paaugliškai net ir tuos, kurie dar gyvai mena grynąją „Doors“ muziką. Tai dar viena minia – šiek tiek hipsteriška, besivaikanti madų (kurie aštuoniolikmečiai jų nesivaiko?), tačiau talentinga ir atsirenkanti kokybišką muziką.
Tad, ponai, nedrįskite burnoti, kad Lietuvoj nelieka solidaus jaunimo.
O bandėte užeiti į barą Vokiečių gatvėje tuo metu, kai žaidė „Chelsea“ ir „Bayern“? Britai ir vokiečiai, italai ir ispanai, apsikabinę per petį kartu su lietuviais, pasidalinę į dvi stovyklas sirgo gal net aistringiau nei per krepšinio čempionatą. O sirgti už šias komandas smagu ne tik dėl to, kad jautiesi baro, klubo sirgalių ar sostinės naktinėtojų dalimi, bet ir dėl to, jog žinai, kad kartu su tavimi po vieno ar kito įvarčio džiaugiasi būrys tokių pat aistruolių Kaune ir Klaipėdoje, Ganos ar Brazilijos džiunglėse, Argentinoje ir Kenijos pakrantėje, Vakarų ir Vidurio Europoje.
Garliavinė minia prie prezidentūros nuskendo šimtuose kitų, daug gražesnių savaitgalio Vilniaus minių.
Tokiomis akimirkomis geriau nei bet kada jautiesi esąs pasaulio dalimi.
Vis dėlto tikrąjį Sąjūdžio, vykusio daugiau nei prieš 20 metų, stebuklą pajauti sekmadienio popietę, kai lietuviai (Martynas Starkus, Vytaras Radzevičius ir kiti) Vingio parko stadione su Afrikos bendruomenės nariais spardo kamuolį, grumiasi petys į petį ir glėbesčiuodamiesi džiaugiasi buvimu kartu. Nigerija, Dramblio Kaulo Krantas, Mozambikas ir Zimbabvė, Gana ir Pietų Afrikos Respublika – šalys, kurios kažkada skambėjo kaip burtažodis, dabar yra šalia mūsų.
Žinote, net ir policija, kuri buvo paskelbta vos ne tiesioginiu tautos priešu, tikrojoje realybėje, Gatvės muzikos dienos metu Vilniuje, buvo ypač tolerantiška. Neleisite sumeluoti, tačiau tai buvo bene vienintelė diena metuose, kai visi atsipūtę gurkšnojo alų Vokiečių gatvėje, skvereliuose ir parkuose. Solidžiai dirbantys pareigūnai atlaidžiai stebėjo šurmuliuojančią minią ir įsikišdavo tik tikrai esant reikalui. Tam tikra prasme pasijutau kaip Nyderlanduose – buvo gera jaustis saugiai ir nevaržomai.
Sekmadienio vakaras Šv. Kotrynos bažnyčioje. Sausakimša bažnyčios erdvė kartu su Zimbabvės atlikėja Chiwoniso ir jos dviem draugais muzikantais dainavo Centrinės Afrikos liaudies dainą. Visi šoko, plojo, ir sutartinai spaudė afrikietiškas natas. Kūnu nuo masinio lietuvių ir afrikietės choro bėgiojo šiurpuliukai, tokių pozityvių vibracijų ši bažnyčia nematė jau senokai. Viską užliejo tradicinio Zimbabvės instrumento – mbiros – garsai. Vos ne masinis transas – lingavo ir jaunimas, ir senjorai.
„Žmogau, atvažiuok, kai galėsi pas mane į Mozambiką, pamokysiu džiazo, susuksim dokumentinį filmą apie sostinę Maputu“, – vėliau vakare bekalbant pasiūlė džiazo muzikantas Joao, taip pat savaitgalį grojęs Lietuvoje. „Gerai“, – linktelėjau aš.
Štai mano Sąjūdis. Štai tokia buvo mano patirta savaitgalio realybė. Tikras, nesurežisuotas, kultūrinis ir jaukus gyvenimas Lietuvos sostinėje Vilniuje. O garliavinė minia prie prezidentūros nuskendo šimtuose kitų minių. Yra tikroji realybė ir yra surežisuota.
Kurią realybę renkatės jūs?
