 |
Konkursą „Mano Juodoji Afrika“ rasite čia.
Iš pradžių – keletas žodžių apie tai, kodėl man ši tema rūpi. Nes pats pusę metų gyvenau Rytų Afrikos rojaus kampelyje – Kenijoje. Dar du sunkius gyvenimo mėnesius praleidau Ganoje. Trumpai pasižvalgiau ir Egipte, tad iki penkių Afrikos kampų liko tik Marokas ir Pietų Afrikos Respublika.
Afrikoje turiu daugybę bičiulių, šiame žemyne palikau dalelę savęs. Būtent ten subrendau kaip žmogus, iš ten atsivežiau mintį kurti Lietuvoje kelionių pasakojimų erdvę ir dalytis su jumis, mieli skaitytojai, istorijomis apie įdomybių kupiną pasaulį. Taip atsirado ir rubrika „Pasaulis kišenėje“.
Kilusioje diskusijoje paradoksalu tai, kad pavadinimas „Juodoji Afrika“ neužkliuvo nei man, nei „Afrikos dienų“ organizatoriams – žmonėms taip pat ilgai gyvenusiems žemėse nuo Etiopijos kalnų iki Zambijos lygumų, nuo Dramblio Kaulo Kranto džiunglių iki Namibijos dykumų. Kodėl gi taip? Juk tai mes tie didieji Afrikos draugai, kurie turėtų laužyti stereotipus.
Išdėstysiu kelis daugelio mano pažįstamų Afrikos mylėtojų argumentus, kodėl pavadinime įrašyta „Juodoji Afrika“, o ne „margoji“ ar „spalvingoji“. Jei nesutinkate, mestelėkite argumentų atgal.
 |
| wikipedia.org nuotr./Afrika |
1) Pagrindinis ir lengviausiai apginamas argumentas – Juodoji Afrika nėra visas žemynas. Tai subsacharinė arba lietuviškiau – užsachario Afrikos dalis. Užsachario Afrika vadinama viskas, kas nepriklauso Šiaurės Afrikai. Kitaip tariant, nors Afriką iš tiesų galima pavadinti margiausiu pasaulio žemynu, kur gyvena tūkstančiai genčių, reikia pripažinti, kad visą šio žemyno socialinį, kultūrinį ir net religinį gyvenimą diktuoja Sacharos dykuma.
Būtent sunkiai perbrendami smėlynai dalija Afriką į dvi dalis – smėlėtąją šiaurinę (kurioje apsistoję šviesesnio gymio musulmonai) ir Užsachario (kurioje daugiausiai gyvena tamsiaodžiai krikščionys, bet nemažai yra ir kitų religijų atstovų). Išimtis lieka gal tik Pietų Afrikos Respublika, kurios didelę dalį gyventojų sudaro šaknis čia įleidusių baltųjų kolonizatorių palikuonys.
Geriausiai šių dviejų Afrikų situaciją atspindi į dvi valstybes neseniai pasidalinęs Sudanas. Pietų Sudanas nuo Šiaurės atsiskyrė dėl tų pačių priežasčių. Dykumose įsikūrę musulmonai kaip diena ir naktis skiriasi nuo aukštų, juodų lyg anglis Pietų Sudano gyventojų, kurie įsikūrę žalių savanų pašonėje ir krikščionybės glėby.
Pietų Sudaną pavadinčiau raktu į Juodąją Afriką (ne „tamsiąją“ – nes iš tiesų niūrios asociacijos, ne „margąją“ – nes visas pasaulis margas, ne „užsachario“ – nes reikia visos pastraipos paaiškinti šiam žodžiui ir dar daugiau pastangų jį ištarti).
2) Antrasis argumentas – abstraktesnis, jis apeliuoja į kiekvieno iš mūsų asmeninį požiūrį. Ką pirmiausia pagalvojate išgirdę teiginį „Juodoji Afrika“? Kaip degtukai įsižiebia stereotipai – „niger“, „vergija“, „badas“ ir daugiausia BBC žinių suformuotas gajus Afrikos vaizdinys – karas?
Iš tiesų, nuo šių stereotipų sunku atsiriboti ne tik neonaciams (kurių mąstymas toks siauras, jog kelias valandas pažaidus stereotipais būtų nesunku juos įtikinti nekęsti vienam kito), tačiau ir daugeliui logiškai bei tolerantiškai mąstančių žmonių. Šiandienos žiniasklaida perpildyta neigiamo požiūrio į Afriką ir viskas dar nuolat uždengiama žodeliu „juoda“.
Tik štai pakeliavus, pagyvenus ir padirbėjus Afrikoje stereotipiniai degtukai sušlampa. Brauki brauki į dėžutę, bet nedega. Juoda spalva tampa viena gražiausių odos spalvų, juodos toteminės genčių skulptūros iš juodmedžio atrodo neįtikėtinai. Galiausiai atsimeni visas Juodosios Afrikos spalvas ir tada „juodas“ daug labiau primena savitumą, išskirtinumą bei malonią savanų šilumą.
Tad esu tvirtai įsitikinęs, kad reikia keisti ne vieną stereotipą kitu („Marga Afrika“ irgi stereotipas), tačiau perrašyti žodžio „juodas“ turinį. Jei nėra galimybių šiuo metu nuvykti į Juodąją Afriką, ji pas jus atkeliauja pati. Nueikite į vieną iš „Afrikos dienų“ renginių vyksiančių gegužės mėnesį ir galbūt žodis „juodas“ jums įgaus ritmingų būgnų, plačių šypsenų ir geros nuotaikos prasmę.
3) Trečiasis argumentas labai paprastas. Žodį „juodas“ pavadinimui pasirinkau sąmoningai, nes jis provokuoja, verčia atsiversti tekstą, diskutuoti, sutikti arba nesutikti, pykti arba džiaugtis. Būtent dėl šio žodžio mes geras penkias minutes pamąstėme apie Afriką, jos grožį ir vargus, jos skirtumus ir bendrumus. Galingas žodis tas „juodas“, daug daugiau emocijos nei taip visų visur pamėgtame žodelyje „margas“.
Na ir nokautuojantis smūgis pabaigai. Pavyzdys, kaip teigiamas stereotipas gali virsti neigiamu ir atvirkščiai. „Senoji Europa“ – posakis nuolat naudojamas apibūdinti seniausioms Europos šalims, kuriose iškilo demokratija, įsižiebė kultūros židiniai, kuriose formavosi Vakarų filosofija ir per geografinius atradimus bei kolonizavimus sklido į pasaulį. Tik štai pasikeitė laikai ir bent jau man posakis „Senoji Europa“ asocijuojasi su gyventojų senėjimu, demografinėmis problemomis ir Vakarų pasaulio „išėjimu į pensiją“.
Tad dar kartą klausiu: su kuo jums siejasi sąvoka „Senoji Europa“? O su kuo „Juodoji Afrika“? Pagalvokite.
