Drauge jis paminėjo, kad humanitariniai ir socialiniai mokslai esą svarbūs, tačiau abiturientai turėtų rinktis perspektyvias ir darbo vietas garantuojančias specialybes. Taip pat paragino rūpintis gimstamumu.
Šis pareiškimas labai gerai atskleidžia, kad prisidengus „valstybės poreikiu“ daromi sprendimai, kurie užaštrina valstybės poreikio problemas, atsiliepsiančias ateityje.
Apie keturis procentus mažinamas finansavimas kitoms sritims. Tai reiškia, kad mažinami dėstytojų atlyginimai, naikinamas ne vien humanitarinių ir socialinių mokslų, bet ir kitų studijų sričių potencialas.
Kokias specialistų poreikio problemas ir kaip siūlo spręsti ministerijos vadovybė? Minėtas pareiškimas nėra retorika. Skubos tvarka parengtas derinti finansavimo paskirstymo studijų sritims Vyriausybės nutarimo projektas, kuriame iš tiesų finansavimą fiziniams mokslams numatoma didinti apie 30 proc., mažinant visoms kitoms sritims. Žinoma, ir humanitariniams ir socialiniams mokslams, kaip kad vyksta kasmet.
Mažinant studentų skaičių, į universitetus ateitų labiau pasirengę studentai. Laimėtų studijų kokybė. Pasirenkamas kitas kelias: mažinti finansavimą beveik visoms sritims.
Kodėl šis sprendimas blogas ir nieko neišspręs? Pirma, studijų sritims (išskyrus fizinių mokslų) mažinamas finansavimas prisidengiant tuo, kad mažėja studentų, taigi turi mažėti ir valstybinių studijų vietų.
Niekas su tuo nesiginčys. Ir šiuo metu į aukštąsias mokyklas priimama daug abiturientų. Daugiau nei turėtų būti priimta, ką rodo labai žemi stojamieji balai. Tačiau esama kito sprendimo: mažinant studijų krepšelių skaičių didinti lėšas, skiriamas vienam krepšeliui. Krepšelio didžiąją dalį sudaro atlyginimas dėstytojams. Ministerija juos (kitaip nei mokytojų) iš dalies reguliuoja ne tiesiogiai, o per lėšas, skirtas studento studijoms.
Šiuo metu dėstytojų algos toli gražu nėra „prestižinės“, ir jų didinimas prašyte prašosi. Padidinus sumą, skirtą vienam studentui finansuoti, daugiau pinigų rastųsi dėstytojų atlyginimams. Mažinant studentų skaičių, į universitetus ateitų labiau pasirengę studentai. Laimėtų studijų kokybė.
Pasirenkamas kitas kelias: mažinti finansavimą beveik visoms sritims. Tai reiškia, kad jose ir esant nemažam studentų skaičiui tik su vargu pavyks išlaikyti esamus dėstytojų atlyginimus. Čia tekalbu apie geriausias studijų programas, kurios patrauks paskutinę potencialių studentų dalį iš merdinčių universitetų.
Gal toks ministerijos sprendimas sprendžia valstybei labai reikalingų informacinių technologijų specialistų skaičių? Po studijų vietų skaičiaus informacinėms technologijoms padidinimo į pirmą kursą universitetuose būtų priimta apie 1 400 pirmakursių.
Informacinių technologijų įmonės deklaruoja, kad jau šiemet jie turi 14 tūkst. naujų darbo vietų. Net skaičiuojant studijuojančius kolegijose, sprendimas nieko nesprendžia. Specialistų reikia jau šiandien ir dešimtgubai. Sprendimu čia net nekvepia. Ministerijos vadovybė taip tepaskleidžia politinę miglą, kad neva rūpinasi verslo ir valstybės poreikiais. „Valstybės poreikis“ jau kurį laiką tapęs maginiu raktažodžiu, kuriuo neretai pavyksta apkerėti ir kitus politikus ar visuomenę.
Esama kito labai paprasto ir akivaizdaus sprendimo. Sparčiai besivystančioms verslo sritims yra numatytos ES struktūrinių fondų lėšos. Jos bus skiriamos ir sparčiai besivystančio verslo specialistų rengimui. Lėšas numatoma skirti pagal „Sumanios specializacijos“ kryptis.
Informacinės technologijos yra Vyriausybės patvirtintame sumanios specializacijos prioritete „Transportas, logistika ir informacinės ir ryšių technologijos“. Naudojant ten numatytas lėšas galima parengti ne tūkstantį ir ne du tūkstančius specialistų.
Dabartinė politinė valdžia pasiekė tiek, kad humanitariniai ir socialiniai mokslai imami suvokti kaip menkai reikalingi ir veltėdžiai. Gal todėl, kad jų atstovai imasi kritikos, taip pat ir politinių veiksmų.
Daug lėšų numatoma skirti ir mokymuisi visą gyvenimą. Jau dabar galima jas naudoti artimų informacinėms technologijoms specialistų perkvalifikavimui, nes specialistų reikia jau dabar, o ne po ketverių metų. Tačiau šis kelias nesirenkamas. Kodėl? Dėl tingumo ar nesusigaudymo?
Dėl mažinamų lėšų technologijos mokslams (pernai jos buvo didinamos) gali garsiai prieštarauti verslo atstovai. Kad suprastum humanitarinių ir socialinių mokslų svarbą valstybei, demokratijai ir jos bendruomenės sveikatai, turėtum turėti valstybinio galvojimo, bendro valstybės intereso matymo.
Dabartinė politinė valdžia pasiekė tiek, kad humanitariniai ir socialiniai mokslai imami suvokti kaip menkai reikalingi ir veltėdžiai. Gal todėl, kad jų atstovai imasi kritikos, taip pat ir politinių veiksmų.
Blogiausia šioje istorijoje yra tai, kad atsakingi politikai neturi jokios aiškios ir argumentuotos strategijos, o priima momentinius ir atsitiktinius sprendimus. Vienoms studijų sritims vienais metais finansavimas didinamas, kitais – mažinamas.
ES teiktos lėšos verslo sektoriams vystyti pamirštamos, tarsi jų nebūtų. Supriešinami skirtingi mokslai ir jie alinami. Nepriimami ir kiti sprendimai. Pakaktų uždaryti ar reorganizuoti Lietuvos edukologijos universitetą, parduoti jau beveik tuščią stalininio palikimo pastatą, kad dalis finansavimo problemų būtų išspręstos pastatui išlaikyti skirtomis lėšomis.
Kritikuojami humanitariniai ir socialiniai mokslai, tačiau finansavimas geriausiems išlaikomas žemas, ir mažinamas. Tereikia priminti, kad dėstytojo atlyginimui skirtos lėšos apima ir lėšas mokslinei veiklai. Kaip įvertino ekspertai, šių mokslų lygis nėra aukščiausias vertinant tarptautiniais masteliais.
Tačiau tai nereiškia, kad mokslus reikia visai sunaikinti. Iki šiol Švietimo ir mokslo ministerija nepatvirtino Lietuvos mokslo tarybos humanitarinių ir socialinių mokslų nacionalinės tyrimų programos „Modernybė Lietuvoje“.
Vadinasi, nereikia ne vien studentų, bet ir humanitarinių ir socialinių mokslinių tyrimų. Mokslo tarybos anksčiau finansuota atitinkama programa buvo gera platforma vykdyti tyrimus, kurių rezultatai vėliau skelbiami tarptautinei bendruomenei.
Kodėl alinamos kitos studijų sritys, užuot pasinaudojus šia galimybe, kuri tam ir numatyta? Akivaizdžiai norima visuomenės ir verslo akyse politiškai pasipuikuoti, kad sprendžiamos poreikio problemos.
Kita vertus, tai rodo visišką neveiklumą ir tingumą. Sprendžiamos ne realios ir sisteminės problemos, o einama paprasčiausiu ir lengviausiu keliu. Kaip ir tvirtinant šių metų biudžetą lengva ranka buvo iš aukštojo mokslo paimta lėšų mokytojų atlyginimams kelti. Dėstytojai mažiau skundžiasi ir neturi tokių triukšmingų profsąjungų.
Nerija Putinaitė yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė
