Tarsi ir nieko tokio – kiekviena tauta turi savų dvasios luošių. Tiesa, paaiškėjo, kad pas mus jų – ne trys ir ne penki: internete erzeliuoti ėmė šimtai virtualių budulyno karių, tvirtinančių, kad apie Prancūzijos krepšininkus viso labo buvo pasakyta tiesa. Irgi nieko – reikia manyti, kad ne vienas šių epistoliarinio žanro meistrų nepajėgtų laimėti šachmatų partijos prieš sumanesnę Kauno zoologijos sodo beždžionę, todėl jų balsas į dangų vargu ar kada eis.
Pusė bėdos ir tai, kad Petras Gražulis prie savo vasaros superhito: „Už Lietuvą, vyrai!“ Slovėnijoje pridėjo choreografinį numerį: „Kas nešokinės...“. Būtų buvę keista, jei jis būtų tokią progą praleidęs.
Blogiau, kad proga patylėti nepasinaudoja vis daugiau politikų, kurie tarsi ir nėra gražulių, šustauskų, uokų padermės. Seimo narė iš Darbo partijos Dangutė Mikutienė socialiniame tinkle ėmė ir pasidžiaugė, kad mūsų komanda – ne iš kolonijų surankiota, o tikra lietuviška. Etniškai švari – to politikė neparašė, bet tarp eilučių spurda būtent tokia mintis.
Galima pasvarstyti apie tai, kad Lietuva tiesiog neturi kolonijų, iš kurių galėtų semti stiprių krepšininkų išteklių. Savo kolonijas praradome dar prieš kelis šimtus metų ir patys ilgam tapome kolonija. Jei būtų kitaip, šiandien kažin ar stebėtumėmės matydami mūsų krepšinio komandoje totorių, vyrukų nuo Juodosios jūros ar iš vakarinių Rusijos pakraščių.
Prancūzija savo užkariautas teritorijas išlaikė gerokai ilgiau. Taip susiklostė, kad jų valstybėje dabar gimsta įvairių rasių žmonių, o į krepšinio rinktinę, kaip ir į bet kurioje kitoje šalyje, kviečiami tie, kurie žaidžia geriausiai.
Aišku, galėtume reikalauti, kad mus pripažintų Europos čempionais tarp šalių, kurių komandose nėra iš kolonijų kilusių žaidėjų. Taip, kaip 1937-aisiais milžino Prano Lubino vedamai Lietuvai pralaimėję latviai reikalavo pripažinti juos aukštų krepšininkų neturinčiais žemyno čempionais.
Net ir labai atsargiai vertinant neįmanoma nepamatyti Seimo narės pasiųstos žinios: geri esame tik mes arba tokie kaip mes. KItokie – įtartini.
Taip, mes galime didžiuotis tuo, kad į komandą, kitaip nei daugelio kitų valstybių komandos, nekviečiame natūralizuotų amerikiečių. Kita vertus, jei tai padarytume, vapėjimas apie „beždžionių krepšinį“ prarastų aktualumą – kaip sako patarlė, puodas iš katilo juoktis nelabai gali.
„Kiekvienas supranta pagal savo sugedimo lygį“, – į pačios sukeltą triukšmą reagavo D.Mikutienė. Nepasiginčysi. Bet net ir labai atsargiai vertinant neįmanoma nepamatyti Seimo narės pasiųstos žinios: geri esame tik mes arba tokie kaip mes. KItokie – įtartini.
Iš esmės nedaug pasikeitė nuo sovietmečio kaimo šokių laikų, kai į tarpuragį lengvai galėjai gauti vien už tai, kad esi iš kito kaimo. Dabar kumščiais gal švaistomės rečiau, bet kultūrinis tokio auklėjimo pamatas smegenyse vis dar tvirtas. Ir, kaip aiškėja, ne tik budulių smegenyse.
Vadiname tai tradicijomis ir savomis vertybėmis? Dėl Dievo meilės, vadinkime. Gyvenkime pagal jas. Bet kodėl mes įsivaizduojame, kad galime mokyti gyventi prancūzus ar kitų šalių žmones? Jie iš mūsų tradicijų nesityčioja. Gal ateis laikas, kai ir mes išmoksime to nedaryti.
