Vengro vadovaujami lietuviai – pagaliau! – įveikė Lichtenšteiną, namuose sužaidė lygiosiomis su slovakais, buvo priversti besąlygiškai kapituliuoti Graikijoje, o bosniams priešinosi tik 30 minučių.
Kaip vertinti šiuos rezultatus? Ramiai – jie yra veidrodinis dabartinio rinktinės lygio atspindys. Veidrodžio paviršius šįkart lygus, o ne iškreiptas – į tokį žiūrėdami dažnai pradėdavome rėkauti apie istorinius šansus.
Aišku, nepatenkintų balsų choras ošia. Vieni sako, kad nėra žaidimo. Netiesa – yra, bet tik toks, koks įmanomas. Jei norite grožio ir pergalių, sirkite už Ispaniją.
Kiti įtikinėja, kad futbolas Lietuvai neįdomus ir nereikalingas. Irgi netiesa. Jeigu jis neįdomus ir nereikalingas jums asmeniškai, žiūrėkite per televiziją krepšinio VTB lygą arba važiuokite į Panevėžį stebėti dviračių treko čempionato.
Žaidėjams klausimų nedaug. Nereikia šaudyti į pianistą – jis groja, kaip moka.
Treti reikalauja naujo – geriausia savo, lietuvio – trenerio. Jeigu paklaustumėte žaidėjų, jie vienu balsu pareikš, kad geriausias visų laikų rinktinės vairininkas buvo portugalas Jose Couceiro. Tačiau tokio kalibro strategai – ne Lietuvos nosiai. Nebent Futbolo federacija ryžtųsi pasiūlyti kontraktą su šešiais nuliais. O kalbant apie savus trenerius – nieko neįžeidžiant, priminkite atvejį, kai kuris nors jų būtų pažėręs futbolo išminties stebuklų. Nelabai kas ateina į galvą? Suprantama.
Aišku, Cs.Laszlo galima kelti klausimų. Kodėl Graikijoje rinktinė žaidė su dviem puolėjais, aikštės viduryje graikams prie kokybinės persvaros pridėdama dar ir kiekybinę? Kodėl su slovakais rungtyniaujant vienuolika prieš dešimt buvo pakeistas vienas pavojingiausių puolamųjų ginklų Edgaras Česnauskis? Tada atrodė, kad dėl traumos, bet šią teoriją paneigė pats E.Česnauskis.
Trenerio, o kartu ir šalies futbolo vadovų, galima būtų klausti, kodėl jaunimo rinktinės lyderiai, užuot vykę į Lichtenšteiną ir Bosniją, žaidė pusiau draugiškame turnyre Estijoje? Taip, nedaug ten tų vyrų rinktinės vertų lyderių, bet, tarkime, Tadas Eliošius kažin ar būtų pakenkęs, kai žaisti negalėjo broliai Česnauskiai ir Saulius Mikoliūnas.
Žaidėjams klausimų nedaug. Nereikia šaudyti į pianistą – jis groja, kaip moka. Paklausti galima nebent vieno dalyko: kurių galų prisirenkama tiek kortelių – ne visada logiškų ir motyvuotų? Mes ne vokiečiai ir ne italai, prie kurių rinktinių durų nekantriai mindžikuoja kelios dešimtys lygiaverčių žaidėjų, mūsų dėl kortelių kiekvieną kartą laukia skausmingas spragų lopymo procesas.
Artėja žiema – namų darbų ruošimo metas Cs.Laszlo ir jo štabui. Galima prognozuoti, kad pavasarį žaidimo kokybė, o kartu ir rezultatai, jei ir šoktels aukštyn, tas šuolis nebus septynmylis. Tiesiog dabartinė lietuviško futbolo tikrovė tokia – esame stipresni už Lichtenšteiną, namuose galime įkąsti bet kuriam favoritui, bet ne daugiau.
Realiausias variantas – dėl ketvirtos vietos grupėje Lietuva kovos su Latvija. Jei pavyktų pasigalynėti su Slovakija dėl trečiosios pozicijos, savo komandą galėtume girti ir ja didžiuotis. Viskas paprasta: istorinių šansų metas – praeityje, o didžiosios Lietuvos futbolo pergalės, tikėkimės, ateityje. Bet ne artimiausioje.
