Kardinolui Kęstučiui ir dvylikai svarbiausių mūsų tikėjimo vyskupų nepavyko įrodyti tai, kas neįmanoma: kad olimpinius medalius galima laimėti ir be vidurio puolėjo. Ir dar su įžaidėjais, kurių kiekvienas per rungtynes padaro beveik po dešimt klaidų.
Tragedija? Neverkit pas kapą. Būtų kvaila aiškinti, kad kardinolas Kęstutis ne tas maldas, ne tas giesmes parinko ketvirtfinalio pamaldoms ar apskritai ne tuos krepšinio kunigus vyskupais paskyrė prieš pat svarbiausią ketverių metų mūsų bažnytinį susirinkimą.
Kad ir kaip būtų liūdna, LKB šįkart laimėjo tiek, kiek dabar dar yra verta. Perlipusi Rusiją, Lietuvos krepšinio bažnyčia būtų iššokusi aukščiau bambos. Jei ką, tai po kelerių metų penktąją vietą Europoje ir olimpiadą Lietuva greičiausiai matys kaip savo ausis. LKB mūras smarkiai įskilo.
Su kuo mes norėjom pasiekti olimpiados pjedestalą? Kas mus tempė svarbiausiose rungtynėse su Rusija? R.Kaukėnas ir D.Songaila. Net dalies LKB tikinčiųjų nurašyti vyrai. Įpusėję ketvirtą dešimtį. Kaip ir Š.Jasikevičius. Geriausi jų metai – praeityje. Jau vien už tai, kad atvyko į rinktinę, jie verti paminklo. .
Tie, kurie nori kardinolo Kęstučio skalpo, ras daug, jų manymu, svarbių argumentų. Kad visas olimpines žaidė be J.Valančiūno. Kad keitimus darė ne pagal žaidimą, o pagal kažkokį iš vakaro pasirašytą planą. Kad nepaėmė to ar ano.
Niekas to nenori matyti, bet Lietuvos krepšinio bažnyčios pasaulinės klasės teologų mokyklos šaltiniai išseko.
O ką dar galima buvo paimti? Vienintelis galimas vyskupas – D.Motiejūnas. Tačiau kuri Bažnyčia be schizmatikų? O daugiau? Kas kitąmet pakeis dabar išėjusius mūsų vyskupus, o po metų kitų – S.Jasaitį, P.Jankūną, J.Mačiulį? Kas taps įžaidėju, kuris varžovams neatiduos po dešimt kamuolių per rungtynes?
Iš tų, kurie gimė po 1986 metų, rinktinėje yra tik J.Valančiūnas. Plius D.Motiejūnas. Ketverių metų praraja prieš ir tokia pat po. O juk tai dar ne demografinė duobė, galima sakyti, gimstamumo pakilimo metai. Duobė prasideda po 1993-iųjų. Liūdniausias metas mūsų valstybinei krepšinio bažnyčiai – dar prieš akis. Mažiau vaikų – mažiau žaidėjų. Mažiau žaidėjų – mažiau krepšinio vyskupų.
Niekas to nenori matyti, bet Lietuvos krepšinio bažnyčios pasaulinės klasės teologų mokyklos šaltiniai išseko. Svaigome dėl Europos jaunimo aukso, bet kiek iš tų dvidešimtmečių vaikinų realiai galės žaisti tokiu lygiu, kaip kažkada darė Š.Marčiulionis, Š.Jasikevičius, S.Štombergas, R.Šiškauskas, A.Macijauskas (apie A.Sabonį jau geriau net neužsiminti)? Kur mūsų nauji vyskupai metikai? Klausimas be atsakymo.
Galima būtų sakyti – nieko tokio, nes krepšinis – tik žaidimas. Blogai tai, kad Lietuvos krepšinio bažnyčia buvo vienintelis dalykas, kuris šiame pasaulyje mus skyrė iš kitų. Kurį laiką dar važiuosime iš inercijos, kurį laiką Lietuvos krepšinio bažnyčia dar turės kunigų ir maldininkų. Tik surinkti dvylika jos šlovės vertų ir pasauliui galinčių mesti iššūkį vyskupų bus vis sunkiau.
Su bet kuriuo žmogumi galima ginčytis iki nukritimo – su demografijos ir emigracijos skaičiais ir totaliu vaikų „sportavimu“ prie kompiuterio nepasiginčysi.
