Meilė išskirtiniams daiktams
Panašiai taip Tautvydas Barštys kažkada didžiavosi savo geltonuoju „Lamborghini Murcielago“. Ar Asta Valentaitė demonstruoja aplinkiniams brangius vardinius drabužius.
T.Barštys yra verslininkas, A.Valentaitė – pramogų pasaulio atstovė. Mes jų nerinkome, mes jiems nieko nepatikėjome. Jie tuos prabangius daiktus įsigyja savo gebėjimų dėka.
Panašiai taip Tautvydas Barštys kažkada didžiavosi savo geltonuoju „Lamborghini Murcielago“. Ar Asta Valentaitė demonstruoja aplinkiniams brangius vardinius drabužius.
Niekada nemačiau Vokietijos kanclerės, beje, taip pat krikščionės demokratės, Angelos Merkel demonstruojant brangius apdarus ar kitą prabangą.
Ji dėvi labai kuklius darbinius kostiumėlius. Ne taip, kaip Kėdainių kunigaikštis Viktoras, demonstruojantis aukštąją madą su arklio porceliano parduotuvėje grakštumu. Bet net ir jam nėra prasmės priekaištauti, nes politika Viktorui – tik dar viena verslo rūšis. Juolab kad jis Europos Parlamente priklauso Liberalų ir demokratų aljanso už Europą frakcijai.
Paskui meilės deivę
Nemanau, kad dešinysis politikas A.Anušauskas sąmoningai mėgina sekti pėdomis nevykusiai politinę karjerą baigusio Silvijaus Berlusconio, garsėjusio finansinėmis aferomis ir skandalingais santykiais su moterimis. Ypač jaunomis.
Laisva, šeimyninių pančių nevaržoma meilė labiau tinka liberalams, o ne konservatoriams, besiremiantiems į klasikines dorybes. Nesistebiu, kai G.Steponavičius vaikosi per viešbučius meilės deivę Mildą. Tokia laisvė, matyt, yra liberalų pasaulėžiūros dalis.
Tuo tarpu A.Anušauskas atstovauja Tėvynės sąjungai–Lietuvos krikščionims demokratams.
Kaip pirmoji TS-LKD vertybė, yra nurodomas siekis „telkti tautą ir stiprinti Lietuvoje krikščioniškosiomis vertybėmis bei klasikine dorybių tradicija grindžiamą demokratiją“.
Kaip pirmoji TS-LKD vertybė, yra nurodomas siekis „telkti tautą ir stiprinti Lietuvoje krikščioniškosiomis vertybėmis bei klasikine dorybių tradicija grindžiamą demokratiją“.
Ironiją, kurią dar prieš gerą šimtą metų britų konservatoriams išsakė garsus rašytojas Gilbertas Keithas Chestertonas, galima pritaikyti ir A.Anušauskui: „Mes nesistengiame keisti tikrovės, taikydami ją prie idealo. Vietoj to keičiame idealą – taip lengviau.“
Idealai lengvai keičiami
Tai, kad A.Anušausko idealas – tyra meilė, supratau jau prieš gerus penkerius metus, plačiai nuskambėjus istorijai apie tai, kaip jis prasiskolino dėl moters. Jaunos gražios, įdarbintos Seimo Užsienio reikalų komitete patarėja. Nežinau tik, ką ji studijavo – gal irgi antropologiją (mokslą apie žmogų), kaip kad dabartinė jaunoji Seimo nario tyra meilė.
Tąkart A.Anušauskas nedeklaravo už pusę milijono Vilniaus centre pirkto buto, bet pranešė Mokesčių inspekcijai kartu su minėta drauge pasiskolinęs apie 400 tūkst. litų. Jis ir tąkart nemanė piktnaudžiaująs užimama padėtimi: juk laiduoti tokią sumą gali kiekvienas santechnikas. Lygiai taip pat kiekviena studentė antropologė gali būti kiekvieno santechniko visuomenine padėjėja.
TS-LKD balsuoja Seime už tradicinę – krikščionišką šeimą. Kokius čia šeimų modelius siūlo praktiškai bandyti A.Anušauskas, ne vidutiniam protui suprast. Juolab kad bėgant metams, jo draugės vis jaunėja. Ar yra riba tyrai meilei?
Nuo Shakespeare‘o iki Nabokovo
Labai dažnai man pačiai tenka priimti praktikai studentus. Kad ir kokią lakią vaizduotę turėčiau, romanas su jais man atrodo perversiškai. Nors amžiumi nedaug teatsilieku nuo Seimo nario. Aišku, čia man gali trukdyti patirties stoka. Tokiu atveju į pagalbą pasitelkusi literatūrą ir meną, bandau analizuoti meilės istorijas.
Tiesa, vos nepamiršau, yra viena labai garsi istorija – tai Vladimiro Nabokovo „Lolita“. Gaila, kad ji baigiasi labai liūdnai.
Kaip užkerėta: visos jos aprašo tik įsimylėjėlių iš skirtingų socialinių ar turtinių sluoksnių kančias arba aprauda nekaltą mergelę, dėl turto išleistą už dvigubai ar daugiau senesnio „jaunikio“.
Tiesa, vos nepamiršau, yra viena labai garsi istorija – tai Vladimiro Nabokovo „Lolita“. Gaila, kad ji baigiasi labai liūdnai.
Seksizmas kine ir Seime
Dar vieną panašų atvejį mačiau kine – pernai prancūzų režisierius François Ozonas sukūrė filmą „Jauna ir graži“, pasakojantį keistą istoriją apie jauną studentę, be jokių jausmų užsiimančią prostitucija. Beveik visada – su keliskart už save vyresniais vyrais. Ir ne dėl pinigų. Išėjau iš filmo, perskaičiusi jame pakankamai mačistinę režisieriaus poziciją – joms tai pačioms patinka, o patirtis gal pravers.
Tai išdavė režisierių žiūrint į moterį kaip į vartojamą daiktą, kartu lyg ir paaiškinant, kodėl jos kartais savanoriškai (jo manymu) atiduoda (parduoda) savo kūną naudojimui.
Gyvenam, kaip pasakytų filosofas Z.Baumanas, suprekintoje visuomenėje, kurioje paprasčiausiai vartojame vieni kitus. Mūsų tėvai taisė šaldytuvus ir radijo aparatus, o mes tuos buities daiktus lengvai išmetame ir įsigyjame vis naujesnius, labiau mus tenkinančius. Tas pats taikytina šeimos modeliui: dar praeitą šimtmetį ir poros santykiai buvo „remontuojami“, siekiant juos išsaugoti kaip neginčijamą vertybę, o dabar net nebesituokiame, kad reiktų kuo mažiau įveikti formalumų, kai partneris nusibos. Ar atsiras geresnis, labiau tenkinantis lūkesčius. Ir naujesnio modelio.
Štai, pavyzdžiui, A.Anušauskas didžiuodamasis pristato mums naują savo tyros meilės modelį. Pavydėkit santechnikai!
Štai, pavyzdžiui, A.Anušauskas didžiuodamasis pristato mums naują savo tyros meilės modelį. Pavydėkit santechnikai!
Partinės pasakos kelia juoką
Jeigu Lietuvoje egzistuotų vertybinės partijos, jų priežiūros komitetai (vidinės priežiūros institucijos), reikalautų, kad partiečių elgesys atitiktų vertybių dvasią ir raidę. Tačiau mūsų partijos veikia ne demokratiniu, bet mafiniu, grupuotės principu, kai ginami ir dangstomi apsivogę ar nederamai besielgiantys, o bandantys kalbėti apie vertybes arba juos kritikuoti ar demaskuoti yra apkaltinami veikimu prieš partijos kolegą ir baudžiami. Kodėl, ugdant politikus, netaikyti asmeninio pavyzdingumo principo?
Kol Lietuvoje partijos veiks kaip uždaros prisitaikėlių ir padlaižių veisyklos, kokonuose išauginančios būsimus šalies vadovus, kurių pagrindinis uždavinys lieka rūpintis ne valstybės, o grupės partinių draugų gerove, tol valdžios atstovai kels mums juoką ir panieką.
Ir jokios pasakos apie tyrą meilę čia nepadės.
