Turiu omenyje energetinį šantažą, kurį Vidurio ir Rytų Europoje Kremlius sėkmingai naudojo dar gerokai iki Krymo aneksijos. Baltijos šalims ir Ukrainai, kurioje 2004 m. stebėjome provakarietišką Oranžinę revoliuciją, per pastarąjį dešimtmetį ne kartą buvo užsukti dujų kraneliai arba nepagrįstai padidintos dujų kainos.
Rusijos valstybinė dujų milžinė „Gazprom“, susitarusi su Vokietijos socialdemokratų vyriausybe ir vokiečių, olandų ir prancūzų energetikos įmonėmis, 2005 m. ėmė vystyti kontroversišką „Nord Stream“ dujotiekio projektą.
2011 m. dujotiekis pradėjo darbą, nors ir ne visu pajėgumu. 2015 m. rugsėjį tos pačios įmonės, prie kurių prisijungė britų-olandų „Royal Dutch Shell“ ir austrų OMV, pasirašė projektą dėl antrojo dujotiekio statybos. Jo tikslas yra padvigubinti metinį Vokietijai tiekiamų dujų pralaidumą.
Rytų Europos politikams ir analitikams nuo pat pradžių buvo aiški politinė „Nord Stream“ dujotiekio statybų prasmė. Niekam ne paslaptis, kad „Gazprom“ yra Kremliaus ekonominius ir geopolitinius interesus ginanti valstybinė įmonė.
Norėdamas įgyti daugiau politinio šantažo svertų, Kremlius nusprendė apeiti tranzitines Rytų Europos valstybes ir tiekti dujas tiesiai Vokietijai.
Norėdamas įgyti daugiau politinio šantažo svertų, Kremlius nusprendė apeiti tranzitines Rytų Europos valstybes ir tiekti dujas tiesiai Vokietijai. Be to, tokie dideli energetikos projektai reiškia augančią Europos priklausomybę nuo Rusijos, taigi ir visokeriopai stiprėjančią Rusijos įtaką.
Ukrainos kaip tarpininkės tarp Rusijos ir Vakarų bei Vidurio Europos vaidmuo yra strategiškai nepalankus Rusijai – užsukus kranelius Ukrainai, neišvengiamai nukenčia Rusijai palankesnės žemyno šalys. „Nord Stream“ pašalina šį keblumą: Europos rinkos pasiekiamos tiesiogiai per Baltijos jūrą ir Vokietiją.
Ne mažiau svarbu tai, kad Ukrainos ekonomika yra priklausoma nuo surenkamų tranzito mokesčių (apie 2 milijardus dolerių kasmet), kurių netekus šalies ūkis patirtų dar vieną stiprų smūgį, kai šalies ekonomika jau ir taip smarkiai nusilpusi.
Rusija siekia, kad antrasis „Nord Stream“ dujotiekis pradėtų veikti iki 2019 m. – tais metais baigiasi Ukrainos-Rusijos dujų tranzito sutartis. Jei tik galėtų, Kremlius jos nepratęstų. Tokiu atveju Ukrainai greičiausiai vėl tektų šliaužti prie caro kojų ir sutikti su Kremliui palankiomis sąlygomis.
Kaip ir pirmasis dujotiekis, šiandien vystomas projektas susilaukė tokios pat pagrįstos kritikos. Tik šiandien ji dar aktualesnė. Pirmiausia, į akis krenta Vakarų Europos politinio elito konformizmas ir godumas. 2005 m. Vokietijos socialdemokratų lyderis, buvęs kancleris Gerhardas Schröderis, nepraėjus nė trims mėnesiams po pralaimėtų rinkimų Angelai Merkel sutiko tapti „Nord Stream“ patariamosios valdybos pirmininku.
Ši pozicija kasmet Schröderio kišenę papildo 250 000 eurų.
Ši pozicija kasmet Schröderio kišenę papildo 250 000 eurų. Už tai jis toliau viešai demonstruoja lojalumą savo draugui Vladimirui Putinui – pavyzdžiui, kritikuodamas vieningą ES sankcijų politiką, dėl kurios taip sunkiai kovojo Merkel.
Merkel yra kitokio charakterio ir principų žmogus nei Schröderis. Rytų Vokietijoje augusi būsimoji kanclerė nutuokia, ką reiškia KGB mentalitetas ir metodai. Praėjusią savaitę ji kaip tik įsakė Vokietijos saugumo tarnyboms išnagrinėti hibridinio karo metodus, kuriais Rusija „trolina“ Vokietiją.
Kaip žinia, Rusijos žiniasklaida su užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu priešakyje paskleidė melą dėl neva Vokietijoje migrantų išprievartautos mergaitės Lizos. Vokietija pamažu ima suprasti, su kuo turi reikalą.
Vis dėlto Vokietijos politiniame elite Merkel veikiau yra išimtis nei taisyklė. Vicekancleris, ūkio ministras Sigmaras Gabrielis ir užsienio reikalų ministras Frankas Walteris Steinmeieris – vieni įtakingiausių socialdemokratų – Putinui dažniausiai siunčia visai kitus signalus.
Jie pabrėžia „dialogo“ su Rusija būtinybę, kalbėdami apie Ukrainos konfliktą visuomet pabrėžia „abiejų pusių atsakomybę“ ir Vakarų padarytas klaidas. Socialdemokratų mąstyseną ir stambių Vokietijos verslininkų pažiūras smarkiai paveikė ilgametė šrioderizacija. Išankstinis pritarimas „Nord Stream 2“ projektui rodo, kad Schröderio šmėkla toliau sėkmingai klaidžioja Vokietijos vyriausybės koridoriuose.
Vokietijos vadovai (tai pat ir Merkel) ir projekte dalyvaujančių bendrovių atstovai tikina, esą projektas „grynai komercinis“. Akivaizdu, kad taip nėra.
Vokietijos vadovai (tai pat ir Merkel) ir projekte dalyvaujančių bendrovių atstovai tikina, esą projektas „grynai komercinis“. Akivaizdu, kad taip nėra. Nūdienos geopolitiniame kontekste bet kokie ekonominiai susitarimai su Rusija yra politiniai, nes ekonomika apskritai yra vienintelis politinio spaudimo instrumentas, kurį pripažįsta Vokietija ir Europos Sąjunga.
Kryme pasirodžius ginkluotiems „žaliesiems žmogeliukams“, ES lyderiai ir JAV prezidentas Barackas Obama dievagojosi, kad apie jokį karinį atsaką net negalima galvoti. Galiausiai buvo priimtos ne šiaip bet kokios, o būtent ekonominės sankcijos, t. y. politinė žinutė buvo nusiųsta pasitelkiant ekonominius instrumentus. Tuo metu niekas nesakė: „sankcijos – tai tik verslas“.
Kadangi Rusija piktybiškai nevykdo Minsko susitarimų, galima teigti, kad geopolitinė Europos situacija nuo sankcijų priėmimo reikšmingai nepasikeitė (jei ir pasikeitė, tai nebent į blogąją pusę – užtenka pažvelgti į Siriją ir pabėgėlių srautus). Ekonomika lieka glaudžiai susieta su politika – būtent todėl ES sankcijos neseniai buvo pratęstos.
Žvelgiant iš Putino perspektyvos, politika ir ekonomika niekada ir nebuvo atsietos. Užtenka prisiminti Ukrainai, Gruzijai, Baltarusijai ir Baltijos šalims taikytą ekonominį šantažą. Pasiteisinimas „tai tik verslas“ yra apgaulingas ir nesąžiningas. Lieka neaišku, kaip apskritai sankcijų režimas nepalietė „Nord Stream 2“ sumanymo. Vargu, ar čia neapsieita be korupcijos.
„Nord Stream 2“ projektas kontroversiškas ne tik dėl geopolitinių sumetimų. Kaip ir ankstesnio projekto atveju, keliami rimti klausimai dėl ES energetikos strategijos įgyvendinimo.
„Nord Stream 2“ projektas kontroversiškas ne tik dėl geopolitinių sumetimų. Kaip ir ankstesnio projekto atveju, keliami rimti klausimai dėl ES energetikos strategijos įgyvendinimo. ES Trečiasis energetikos paketas ir bendros energetikos politikos gairės numato išteklių diversifikaciją ir rinkos liberalizavimą.
„Nord Stream 2“ tiesiogiai prieštarauja šioms gairėms – projektas neproporcingai padidintų „Gazprom“ įtaką Vokietijos (nuo 40 % iki 60 %), Lenkijos ir kitų Europos šalių rinkose. Žalia šviesa antrojo dujotiekio statybai reikštų bendros ES energetikos politikos sužlugdymą.
Antrojo dujotiekio statyba reikštų ir tai, kad į „Gazprom“ rankas ilgam laikui patektų svarbių Baltijos jūros maršrutų kontrolė. Rusija gali pasinaudoti statybomis kaip pretekstu plėsti savo strateginę įtaką regione.
Juk tam, kad būtų užtikrintas „sklandus statybų procesas“, gali prisireikti „gynybinių pajėgumų“ pastiprinimo. Statybos neišvengiamai turėtų įtakos Baltijos jūros šalių laivų manevravimo laisvei ir tarpusavio koordinacijai. Įtemptame geopolitiniame kontekste tai būtų nemenkas iššūkis Skandinavijos ir Baltijos šalių saugumui, o grėsmių ir taip pakanka.
Aptariamas projektas taip pat privalo atitikti specifinius aplinkosaugos reikalavimus. Pagal Espoo konvenciją, šalys, kurių ekonomines zonas kerta dujotiekis (be kitų, taip pat ir Lenkija, Baltijos šalys), tampa projekto dalyvėmis, t. y. būtina gauti jų patvirtinimą dėl saugumo reikalavimų.
Pirmojo „Nord Stream“ projekto žalos aplinkai įvertinimas užtruko 3 metus. Suinteresuotos šalys gali ilgai vilkinti žalos Baltijos jūrai vertinimą.
Pirmojo „Nord Stream“ projekto žalos aplinkai įvertinimas užtruko 3 metus. Suinteresuotos šalys gali ilgai vilkinti žalos Baltijos jūrai vertinimą. Pasak Jogailaičių universiteto energetikos analitiko Wojciecho Jakóbiko, teisinis vilkinimas yra adekvačiausia strategija, kuria turėtų vadovautis Lenkija ir Baltijos šalys.
Kitaip tariant, laikas mūsų pusėje. Pirmas žingsnis – įrodyti, kad antrasis „Nord Stream“ projektas iš tiesų yra naujas projektas (o ne ankstesniojo tęsinys), turintis naują maršrutą. Jei to nepavyks padaryti, naujo aplinkosaugos įvertinimo net neprireiks – dujotiekį bus galima nutiesti daug greičiau.
Lenkija ir Baltijos šalys turi pasistengti įtikinti Angelą Merkel, kad „Nord Stream 2“ projektas yra žalingas Europai. Lietuvos prezidentė teisi – šis projektas yra „Mistral“ testas Europos energetinei sąjungai. Jei Merkel pritars antrojo dujotiekio statybai, jai bus sunku tikėtis paramos iš Vidurio Europos šalių kituose frontuose.
Tai pasakytina ne tik apie bendrą sankcijų politiką, bet gal dar labiau apie migrantų/pabėgėlių priėmimo politiką ir solidarų paskirstymo ES valstybėse mechanizmą. Merkel ir jos kolegos vyriausybėje buvo nustebinti ir pasipiktinę Rytų Europos šalių kritišku požiūriu į vadinamąją „atvirų durų“ politiką. Jei kanclerė tikisi solidarumo iš ES partnerių, „Nord Stream 2“ turi būti sustabdytas.
Tiesa, Baltijos šalys neturėtų perspausti – Merkel šiuo metu ir taip sunku, jos autoriteto kvestionavimas naudingas Putinui. Tačiau būtina išnaudoti visas diplomatines ir teisines priemones stabdant naujo dujotiekio statybą. Nuo to priklauso bendros ES energetikos politikos ateitis ir visos Europos saugumas.
