Atrodo, viskas padaryta, kad šou būtų super trooper, kad atgimtų lietuviškos muzikos oskarai, kuriuos daugelį metų įkūnijo dabar jau istorija tapę „Radiocentro apdovanojimai“ ir „Bravo“ nominacijos.
Bet ar gražių drabužėlių, lazerių ir didžiausios arenos pakanka tam, kad Lietuva pajustų katarsį (toks muzikinis orgazmas)? Ar to pakanka, kad publika šėltų ir eitų iš proto dėl savo numylėtinių? Ar mūsų melomanai tikrai myli tuos, kuriuos išvydome scenoje? Tokie klausimai kilo stebint šou, vykusį „Žalgirio“ arenoje.
Ar gražių drabužėlių, lazerių ir didžiausios arenos pakanka tam, kad Lietuva pajustų katarsį?
Pirma mintis, grožintis reanimuotais apdovanojimais – kad pagaliau viskas stojo į savo vietas. Radijas jau seniai nebėra lietuviško muzikinio skonio formuotojas, jo vietą užėmė TV dar tais laikais, kai A.Valinskas rengė KIŽ. Akmens amžiumi tapo tie laikai, kai „Radiocentro TOP 20”, kuriame puikuotis teko ir šių eilučių autoriui, buvo lakmuso popierėlis – pirks albumą ar nepirks.
„Radiocentro apdovanojimai“ ir „Bravo“ tapdavo metų muzikiniu įvykiu. Įspūdingiausiu metų šou. Publika po tokių renginių dar ilgai gyvendavo patirtais įspūdžiais. Nes scenoje pamatydavome tik originalius ir lietuviškai scenai itin prabangius šou ar net netikėtas premjeras (Marijono ir Selo duetas, biplanų „Anzelmutė“ su lašiniais bei degtinėle ir daugybė kitų netikėtumų.) Ar prisimenate Selo ašaras negavus apdovanojimo ir brolių Bendžių pyktį po to, kai Andrius Mamontovas su grupe parodijavo „Mango“, persirengę iki ausų tvarsliavoje paskendusiais numirėliais? Kartą Lapėse (ten buvo įsikūrusi „Litpoliinter TV“) A.Mamontovas su būgnininku A.Kriščiūnu specialiai susikeitė vietomis, norėdami parodyti, jog privalomai dainuoja pagal fonogramą. Ot buvo apie ką pakalbėti! Publika lūžo iš juoko, o kai kas net šlapiomis kelnėmis išėjo.
Gal prisimenate ir kitus analogiškus perliukus: ŽAS-ų Bilas, prikaltas prie kryžiaus, to paties Andriaus M. marškinėliai „Popsas užkniso juodai“, degantis žmogus „Biplan“ pasirodymo metu, Ericos Jennings dviprasmiški bučiniai, „G&G Sindikatas“ su neapsirengusiomis merginomis – tokie triukai kiekvieną kartą buvo naujovė.
Kas buvo įdomūs ir originalūs „Žalgirio“ arenos scenoje
Be abejo, Marijono ekspresija, natūralumas ir visai nauju stiliumi atliktos „Aš labai myliu Lietuvą“, „Kaip gyveni“ ir „Trys milijonai“ – tokia muzika gali išjudinti ir didžiausius flegmatikus. „Makutinovičius“ (Algio Greitai terminas) bene vienintelis iš atlikėjų iš tiesų siautėjo ir „vežė“.
Miss Sheep „užvažiavimas“ ant Bunkės, kad šiai scenoje neliks vietos – tai jau šis tas. Pakvipo skandalu, bet... Kokia Lietuvos dalis žino, kas yra Miss Sheep (apšildžiusi patį Moby Trakų pilyje) ir kiek pažįsta Bunkę? Labai nelygiavertė dvikova, vedanti į niekur.
Mantas Jankavičius su Ieva Narkute (fantastiška dviejų fortepijonų kompozicija) sutiktas ovacijomis. Tiems, kas matė filmą „Tadas Blinda. Pradžia“, čia nekyla klausimų kodėl. Mantą slapta myli didesnė pusė Lietuvos merginų. Nepaisant mažos smulkmenos, kad M.Jankavičius dainuodamas praleido žodį „beržai“ ir šiek tiek jaudinosi. Bet kalbą pasakė puikią.
Šapras ir Jurgita Jurkutė buvo įdomūs, bet tik savo įprastame amplua. Jurgitos grožis, apranga, batai, Šapro humoras – tai neatsiejamos gero šou sudedamosios dalys. Na, kartais Šapras moka ir labiau nustebinti... Bet tai buvo per „svogūnus“, jau pamirškime.
Ar žiūrovų pulsą turėjo sutankinti „Studenčių“ ir „Šarkų“ duetas? Čia jau arčiau tikslo, naujas darinys. Kita vertus, ar nustebote scenoje išvydę besirangančią Kristiną ar Irūną su triko? Visa tai jau matyta ne kartą ir ne du.
Kita vertus, ar nustebote scenoje išvydę besirangančią Kristiną ar Irūną su triko? Visa tai jau matyta ir ne kartą ir ne du.
O „69 danguje“ pasirodymas su kailiniais? Kas čia turėtų versti iš klumpių? Milijoną kartų skambėjusi „Skrisim“? Jei tai būtų koncertas „Linkime pasveikti“, sakyčiau „idealu“. O kur tikrasis skrydis? Bent ant troso.
Bomba žadėjęs tapti Kastyčio Kerbedžio pasirodymas su Justu Lapatinsku, Vaidu Baumila, Saša Songu ir kitais iškart sukėlė ant kojų pirmąsias eiles – ne tik dėl puikaus vokalinio atlikimo, bet ir todėl, kad visi vyrai – TV išreklamuotas puikus muzikinis produktas.
Tikrai į neeilinį numerį pretendavęs iš miksų suklijuotas mergaitiškas „LT United“ labiau nustebino Rūtos Ščiogolevaitės plėšytais šortais (jos vokalas ir cementavo visų merginų dainavimą) nei originaliu sprendimu ir Asmik šokiu (Arnoldo Lukošiaus parodija). Šaunu, bet apie įdomesnį formatą nepagalvota. Juolab kad šios dainos parodijų Youtube.com galima rasti tikrai ne vieną.
Iš nominacijų pristatinėtojų kiek garsiau aiktelėti privertė Seimo pirmininkė Irena Degutienė (čia jau kvepia nebe dainų rinkimais) ir Tyntos duetas su Arnoldu Lukošium (pagaliau vėl gero humoro dozė).
Kas prigesino M.A.M.A.?
Viskas labai paprasta. Televizija ir organizacinis komitetas apdovanojimų metu žengė drąsų žingsnį rodydama ir mažai matytus, nenuvalkiotus atlikėjus. Dovanojo šviežio oro gurkšnį. Tačiau daugelis scenoje dainavusių ar tik trumpam pasirodžiusių („Gerai Gerai & Miss Sheep“, „RasaBasa“, „Freaks on Floor“, Leon Somov&Jazzu, „Happy Endless“ nėra nė vienos televizijos „stumiamas“ (reklamuojamas) produktas. Į šou jie dažniausiai pakviečiami „dėl prieskonio“, bet niekad nebuvo „vinimi“. Be to, labai atsiprašau, jie (balsingi, bet nuobodūs naujosios bangos atlikėjai) yra ganėtinai melancholiški. Kai klausaisi monotonijos, norisi išvysti bent jau šou (ta pati Jazzu ir 3D projekcijos per TV3 sezono atidarymą, pavyzdžiui). Dabar situacija tokia: nedaugelio jų pavadinimus ištartų Veronika Povilionienė, nedaugelio dainų tekstus pacituotų bent pusė sėdėjusių „Žalgirio“ arenoje, o netradicinių sprendimų neprisimins niekas, nes tokių sprendimų ir nebuvo. Taigi, būdamas „alternatyvus“ ar „neformatinis“, pagalvok, kaip tai parduoti milžiniškai auditorijai.
Žadėtame pompastiškame šou pirmą kartą po labai ilgos pertraukos grojo ne „ TV duetų“ ar „kelių į žvaigždes“ personos, o seniai primiršti arba nauji, bet dar neįsitvirtinę vardai. Daugeliu atvejų, puikiai skambantys kaip foninė muzika kur nors „Tamsta“ klube, bet ne didžiojoje scenoje. Nes publikos (ypač blaivios, ne klubinės) valdymas – tai menas, vertas atskiro straipsnio.
Spėju, kad ne tik Kauno publikai daugelis šių pavadinimų ir dainų nuskambėjo pirmą kartą... Kita vertus – daugeliui kilo klausimas – apie ką jie dainuoja? Ką jie nori tuo pasakyti? Nebeliko tokių bioenergetinių atlikėjų, kaip Gytis Paškevičius: išeina vienas, su gitara, ir visi jam paklūsta (cituoju Šaprą). Juk vien kostiumais, triko ir kitais fetišais ilgai nestebinsi. O ir savitas naujokų skambesys ilgai nežavi, jei žodžiuose pajunti infantilumą.
Klausantis tikros žvaigždės nesvarbu nei kokio dizainerio džinsai, nei apskritai ar jis apsirengęs. Visų pirma pats atlikėjas turi būti įdomus. Instaliacijos ir ilgakojės šokėjos – tik malonus priedas.
Kitas labai nustebinęs momentas – gana silpnos publikos reakcijos, skysti plojimai. Nors Selas ir „atviravo“, kad Kauno publika yra nuostabi, šį epitetą keisčiau žodžiu „specifinė“. Laikinosios sostinės publika, išugdyta „Pūko apdovanojimų“ ir „Popcentro“ festivalių (kitaip tariant, „jonikų“ popso), dažniausiai linksminasi santūriai linguodama. Jei ir „ardosi“, tai jau už durų, kai reikia „pasiaiškinti“ santykius. Todėl, artėjant „Rammstein“ koncertui Kaune, jau darosi neramu.
Nors Selas ir „atviravo“, kad Kauno publika yra nuostabi, šį epitetą keisčiau žodžiu „specifinė“.
Tad nieko nuostabaus, kad šiai publikai bene labiausiai patiko (visiems suprantamas) vakaro „bajeris“ iš filmo „Zero 2“. Na tas, Ramūno Rudoko juokelis apie „papų lizingą“. Gal dar Selo „perliukas“ apie tai, kad už A.G.A.T.A. pinigus jis važiuoja pasimažuoti pas tailandietes.
Muzikantams dar reikia paaugti iki savo MAMOS
Taigi koją organizatoriams pakišo apmiręs, daugiau klubiniu ar nišiniu virtęs Lietuvos muzikinis gyvenimas ir... kaip bebūtų gaila, nominantų iškalbingumo, fantazijos stoka. Kažkodėl labiau prisimenu tai, kad Jazzu į sceną išbėgo basa, negu jos žodžius. Brandus atlikėjas nuo pradinuko skiriasi tuo, kad į sceną lipa turėdamas mintį ir tikslą. Tam, kad paskui publika turėtų ką visą savaitę virškinti.
Dabar telieka spėlioti, ar tikrai „mylimuku“ išrinktas Marijonas norėjo išeiti iš renginio jam nepasibaigus. Ir kokios pragaro jėgos timptelėjo Selą už liežuvio į Lietuvą ir į M.A.M.A. kreiptis dviem stipriausiais rusiškais keiksmais tiesioginiame eteryje. Juos tai tikrai ilgai prisiminsime.
Šie du žodžiai tikrai neverti „Oskarų“ ir teisės būti scenoje. Nors, esu tikras, TV3 viską užglaistys ir kaltų neliks, lieku prie savo nuomonės: daugeliui atlikėjų dar reikia gerokai paaugti, kad būtų nominuoti apdovanojimams. O, užlipę į sceną, galėtų kalbėti be signalo „pypt“.
Kai kas iš komentatorių sakys: oi, koks Selas kietas, nebijo sudrumsti ramybės. Tačiau profesionalumo esmė – sudrumsti tylą ne keliais pigiais keiksmais, o gerai apgalvotu pasirodymu, rezultatu, kurio siekti padeda sunkus darbas repeticijose.
