Na, įrodytos korupcinės schemos, kuriose dalyvavo Putinas, jo draugai, kiti Rusijos aukšto rango politikai, taip pat ir Ukrainos prezidentas Petro Porošenka. Bet žinote ką? Niekas, niekas, niekas, niekas nepasikeis.
Rašykite nors po dešimt straipsnių, tyrimų kiekvieną dieną, įrodinėkite dokumentais ir faktais. Lietuvos ir Rusijos vatnikai pasakys: nu ir kas? O tipo Amerikoje taip nėra? Visi vagia, nieks nešventas. Nu ir ką? Prezidentas turi būti turtingas, ypač Rusijos. O Dalia Grybauskaitė gi tarnavo KGB. Vytautas Landsbergis irgi milijonus pavogė iš paprasto žmogaus.
Yra tam tikra kategorija žmonių, kuriems jų informacinis komfortas yra brangesnis už tiesą. Putinizmas gimė dėl kompleksų, nepasitikėjimo savimi, emocijų. Žmogus, simpatizuojantis Putinui, nėra racionalus. Racionalūs argumentai prieš Putiną jam neveiks. Putinizmas yra psichologinė anomalija.
Mano galva, dabar yra keli esminiai niuansai, kurie lems Putino išlikimą valdžioje. Dabar Putinas padarė viską, kad gyventojų mąstyme jis sietųsi su Tėvyne, sakome „Putinas“ – turime omeny tėvynę, ir atvirkščiai.
Dabar kiekviena informacinė bomba prieš Putiną Rusijos piliečiui yra jo Tėvynės, jo tradicijų, jo vertybių įžeidimas. Tai Stokholmo sindromas. Rusijoje tu esi bejėgis prieš didelį mechanizmą. Rusijos žmonės labai bijo dviejų dalykų: revoliucijų ir savo valdžios.
Viena priežastis neleis išnykt kitai, o ši neleis egzistuoti dar kitai. Užburtas ratas. Valdžios bijau – noriu pakeist, bet tai galima padaryt tik sukėlus revoliuciją, kurios dar labiau bijau. Reikia prisitaikyti ir simpatizuoti tiems, kas tave kankina.
Valdžios bijau – noriu pakeist, bet tai galima padaryt tik sukėlus revoliuciją, kurios dar labiau bijau.
„Jeigu išprievartavimas neišvengiamas, reikia atsipalaiduoti ir mėgautis“ – šitame sename nejuokingame posakyje žymiai daugiau prasmės, nei gali pasirodyti iš pradžių. Žinau, kad skambės kaip „otmazkė“ (atleiskite man, rusui, už žargoną), bet labai svarbų vaidmenį Rusijos socialinėje psichologijoje užima „istorinis argumentas“. O „argumentas“ paprastas: „Mes niekad nebuvome laisvi – tai ir nebūsime“ arba „Gerai niekad negyvenome, tai kam pradėti?“
Ir tame yra tiesos, Rusijos parlamentarizmas savęs nepateisino. Aš nesakau, kad jis nepasiteisino visiškai, bet jei paimtumėte eilinį Rusijos pilietį ir paklaustumėt, kas geriau: stipri viena ranka, kaip Putinas ar Stalinas, ar kažkoks neaišku „parlamentarizmas“, „pliuralizmas“? Pradžioje jis tau pasakys, kad aišku, viena stipri ranka, o po to, pagalvojęs, pasiųs tave, nes per daug protingų žodžių pasakei.
Tai geležinis argumentas, jis nereikalauja faktų, jis nereikalauja jokios statistikos, šitas argumentas – emocinis.
Ir kitos stigmos, kurios ganėtinai patogiai egzistuoja Rusijos žmogaus mąstyme: „Laisvė – tai išgalvota Vakarų kapitalistų pasaka“, „Demokratijos niekur nėra“, „Visi vagia“, „Visi blogi“. Ir – „Ypatingas kelias“ (Особый путь): šitą argumentą ketvirtą valandą ryte, po dviejų puslitrių vodkės, tau pasakys bet koks „virtuvės politologas“. Tai geležinis argumentas, jis nereikalauja faktų, jis nereikalauja jokios statistikos, šitas argumentas – emocinis.
Beje, į „Panama Papers“ sąrašą netikėtai pateko žmogus iš Europos – Islandijos ministras pirmininkas, kuris genialiai pabėgo iš interviu, kai jam uždavė nepatogų klausimą. Tiesiog pažiūrėkite, koks bus jo likimas ir koks Putino. Bet į visus argumentus Putino fanai atsakys tą patį: „Taigi visi vagia, ypatingas kelias, o amerikiečiai negrus žudo“. Šachas ir matas, ponai žurnalistai.
