Mano kuklia nuomone, yra keli faktoriai, kurie nulėmė R.Karbauskio sėkmę. Jų gali būti ir daugiau, bet kaip mėgsta sakyti žmonės: ČIA TIK MANO NUOMONĖ. Kiek teko girdėti, R.Karbauskis labai daug konsultuojasi su PR specialistais, nežinau, ar tai tiesa ar ne, bet kai kurie, jo patys „kvailiausi“ pasisakymai, iš tikrųjų turi labai apgalvotą efektą visuomenei.
Nekaltinsiu Karbauskio populizmu, kiekvienas politikas yra populistas, tokia politikos specifika, nes žmonės nenori klausyti tiesos. Yra keli politikai nepopulistai, ir jų likimas bei reitingai nėra pavydėtini.
Pradžioje pažiūrėkime, kaip R.Karbauskis susiformavo kaip viešas personažas LT politikoje, atsiribojant nuo jo asmenybės, nes koks jis yra iš tikrųjų, manau, nežino net pats R.Karbauskis. Jis yra PR produktas, kaip ir kiekvienas iš mūsų, aktyviai dalyvaujantis viešoj erdvėj.
Taigi:
– Karbauskis turi įvaizdį žmogaus, kuris sukūrė savo ūkį ir verslą. Paradoksalu, bet daug žmonių Lietuvoje nelabai mėgsta turtingų, čia toks sovietinis palikimas. Bet va „Tvirta ranka“ visada atrodo simpatiškai. Tokia atnaujinta ir pagerinta Uspaskicho versija. Gudri ir protinga taktika, turtingų nemėgsta, bet ūkininką ir kaimo vyrą „su galva“ daug kas pamėgs.
– Kaimas vs Miestas. Popkultūroje, ypatingai televizijoje, jau seniai egzistuoja dirbtinis kaimo ir miesto supriešinimas. Tai toks dramaturginis nervas, toks naujas sportas. Daug kas turi šaknų kaime, daug kas sako „aš miesto“ arba „aš kaimo žmogus“. Arba arba, labai geras būdas sukelti tokį kultūrinį karą, o bet koks karas labai lengvai atskiria žmones. Ir Karbauskis čia pasirenka „paprasto kaimo žmogaus“ pusę. Gudriai ir protingai.
– Nėra paslaptis, kad serialas „Naisių vasara“ yra Karbauskio projektas. Meninė šio filmo vertė yra nulinė, reitingų nežinau, bet faktas, kad tas nervas „Kaimas VS Miestas“ ten labai plečiamas. Tai patvirtina ankstesnį punktą.
– Informacinėj visuomenėj yra toks dalykas kaip „dekonstruktyvus memas“. Gal skamba protingai, bet paprastai sakant tai „akių dūmimas“. Tarkime, mes turime situaciją su tragiškais dėstytojų ir medikų atlyginimais, kyla kažkokia banga, žiniasklaida apie tai rašo, kitą dieną išeina Karbauskis ir sako: „Žinokite, Lukiškių aikštėj stovės Vytis, Seimas nori Vyčio“.
R.Karbauskio komanda žino, ką daro, žino savo auditoriją, žino skaudžias vietas, turi pinigų, o tai reiškia, kad turi galimybių.
Taip pasirenkama nauja, dėmesį atitraukianti, aštri tema, ir dar sukuriamas pasipriešinimas visuomenėj, nes kuo labiau visuomenė yra suskilusi, tuo geriau. Tokiu atveju, ji mažiau reikalauja iš valdžios, o tik aiškinasi tarpusavyje. Čia labai slidi riba, nes nuomonių visur turi būti skirtingų, ir visuomenė neprivalo visur sutarti, bet politiko viena iš pareigų – ieškoti visuomenės sutarimo tam, kad būtų išspręstos realios problemos. O ne ieškoti pseudo problemų, kad visuomenė nerastų laiko tikrinti politiko darbo. Taip pat ir kiti Karbauskio pasisakymai, kuriuos vėliau visi kartoja ir aptarinėja, juokiasi, kritikuoja arba palaiko – labai gudriai atlieka akių dūmimo funkciją.
– Anti-konservatoriška retorika – tai daro visos naujos politinės jėgos. Aišku, yra objektyvių priežasčių nemėgti konservatorių, bet dar daugiau subjektyvių emocinių asmeninių priežasčių, ir tos emocijos kartais atrodo nelogiškos, tačiau, kaip žinome, žmogus yra iracionalus ir dažnai vertina viską per emocijas. Karbauskis ir žalieji labai mėgsta naudoti šitą kortą, nes konservatoriai Lietuvoje kelia labai prieštaringus jausmus, būtent jausmus.
Nesakau, kad tai, ką daro R.Karbauskis su komanda, yra blogai. Politikoje nėra blogų ėjimų, yra tik kas veikia arba kas neveikia.
Taigi, R.Karbauskio komanda žino, ką daro, žino savo auditoriją, žino skaudžias vietas, turi pinigų, o tai reiškia, kad turi galimybių.
Ir dar vienas dalykas. Nesvarbu, kaip mąstau aš ar mąstote jūs, svarbu, kaip mąsto ir kaip informaciją priima tikslinė auditorija, BIG DATA, visuomeninė nuomonė. Informacija apie visuomeninę nuomonę, jų poreikius ir kaip ja galima manipuliuoti – yra labai vertingas dalykas.
