Oskaras Volskis: Ko moko nelaimė Želvos parapijoje ir absurdiškas teismo sprendimas visą kaltę suversti klebonui?

Želvos parapijos kleboną Petrą Avižienį Vilniaus apygardos teisėjas Stasys Lemežis nuteisė dėl netyčinio sunkaus sveikatos sutrikdymo, kai parapinės talkos metu nuo kopėčių nukrito ir sunkiai susižalojo talkoje dalyvavusi mergina. Nuosprendis dar bus skundžiamas. Manau, jog privalu skųsti, kad būtų iki galo išdiskutuoti iškilę klausimai, apibrėžta Bažnyčios ir Respublikos, bendruomeninė ir individuali atsakomybė tokiais atvejais.
Oskaras Petras Volskis
Oskaras Petras Volskis / Mats Tande nuotr.

Būtina užjausti ir pagelbėti nukentėjusiam žmogui, tačiau nevalia gailestingumo vardan sujaukti teisingumo klausimo, su kuriuo, mano manymu, čia buvo prasilenkta keliais punktais. Atsakymas, kas yra atsakingas, kas kaltas dėl šios nelaimės, nėra vienareikšmiškas.

Keisčiausia,  kad vos vieną kitą buvusį komunistinį ar KGB veikėją Lietuvos Respublika nuteisė, o kunigus – su vėjeliu. Pasigendu Želvos parapijiečių, Panevėžio vyskupijos ir visos šalies katalikų solidarumo pasireiškimo šioje istorijoje. Maždaug, jei išplauksite – pasidžiaugsime, jei paskęsite – patys kalti.

Teisėjas nusprendė, jog atsakomybę turi prisiimti tik Bažnyčios turto savininkas ar vadovas. Buvo konstatuota, jog klebonas P.Avižienis yra parapijos vadovas, o parapija yra turto savininkė. Kokiu pagrindu?

Iš paskelbtų ta tema straipsnių aiškėja, jog talkoje dalyvavo keli suaugę žmonės, taip pat ir nukentėjusios merginos motina. Nė vienas ten esantis nesiryžo lipti aukštomis kopėčiomis, nes suvokė gresiantį pavojų. Kodėl taip lengvabūdiškai leista jaunam žmogui rizikuoti? Jei motina buvo šalia, kaip ji galėjo rizikuoti savo vaiko sveikata ir gyvybe? Ar neturėtų atsakomybę prisiimti visi ten buvę?

Teisėjas nusprendė, jog atsakomybę turi prisiimti tik Bažnyčios turto savininkas ar vadovas. Buvo konstatuota, jog klebonas P.Avižienis yra parapijos vadovas, o parapija yra turto savininkė. Kokiu pagrindu? Pažiūrėjęs į Panevėžio vyskupo dekretą, vienašališkai skiriantį minėtą kunigą parapijos klebonu? Teisėjui buvo pateikti ir parapijos registravimo juridiniu asmeniu ir galbūt nuosavybės dokumentai.

Norisi paklausti, kodėl teisėjas iš klebono nepaprašė darbo sutarties, pareigybinių instrukcijų, materialinės atsakomybės sutarties ir kitų teises bei pareigas reguliuojančių sutarčiu, kurios yra normali tikrovė visose kitose organizacijose?

Nes tokių Bažnyčioje nėra! Registrų centras registruoja įstaigų vadovus, akcininkus ir dalininkus, jų pasikeitimus, tačiau klebonų pasikeitimas nėra registruojamas.

Civilinės teisės požiūriu klebonai yra bedarbiai. Tai įrodo kardinolo A.J.Bačkio ir kitų pensinio amžiaus dvasininkų  minimali pensija, kurią gauna visi tokio amžiaus sulaukę bedarbiai. Kaip yra įmanoma, kad bedarbis yra juridinio asmens vadovas, atsakingas taip, kad galima sodinti jį į kalėjimą? Taip išeina, jog vyskupas skiria kunigą klebonu kaip bendruomenės dvasinį vadovą, o jo civilinis statusas nėra abiprėžtas.

Šiuo atveju teismas turėtų konstatuoti, jog nėra juridinio pagrindo teisti kleboną, nebent jis asmeniškai būtų privertęs tą mergaitę lipti ar būtų tyčia pastūmęs kopėčias.

Klebonas nėra parapijos pastatų savininkas. Kas yra bažnyčios pastato savininkas?

Parapija kaip juridinis asmuo, kurio aukštesnysis valdytojas yra vyskupija. Dauguma parapijų dar iki šiol nėra juridiškai atgavę nuosavybėn sovietmečiu nusavintų bažnyčių. Dabartinėje situacijoje ją atkurti yra netikslinga ir net pavojinga.

Parapija kaip juridinis asmuo, kurio aukštesnysis valdytojas yra vyskupija. Dauguma parapijų dar iki šiol nėra juridiškai atgavę nuosavybėn sovietmečiu nusavintų bažnyčių. Dabartinėje situacijoje ją atkurti yra netikslinga ir net pavojinga.

Tad jei Želvos parapija neturi tokių dokumentų, tuomet ir šia prasme teisėjas labai vienašališkai ir paviršutiniškai pritempė tą atsakomybę klebonui, kai į reikalą turėjo būti įtraukti ir kiti parapijiečiai bei vyskupija, nes parapija yra solidariai tvarkoma tikrovė. Čia iš tikrųjų pasirodo valstybės juridinė netvarka santykiuose su religija, kurios padariniai permetami ant mažai kuo dėto klebono pečių.

Nelaimė įvyko talkos metu. Talka geriausiai ir nusako, kas yra parapija. Tai – visų tos vietos tikinčiųjų bendradarbiavimo, solidarumo ir atsakomybės pasireiškimas. Parapijų talkos yra vienas iš seniausių ir labiausiai paplitusių savanoriavimo pasireiškimų, tačiau talkinantys žmonės nėra pasirašę su parapija jokių sutarčių, todėl nėra teisiškai atsakingi už savo pagalbos rezultatus.

Šiuo atveju matome, jog talkos dalyviai atsakomybės neturi, išskyrus kleboną, nors teisiškai jis mažai kuo skiriasi nuo kitų talkininkų. Panašiai akcijos „Darom“ organizatoriai neatsako už talkininkų patirtus sužalojimus, pavyzdžiui, nuo stiklo šukių ar vinių.

Bažnyčios padėtis Lietuvos Respublikoje, tiesą sakant, yra daugiau negu absurdiška. Pamenu, į teisiškai niekieno bažnyčią atvyksta priešgaisrinė arba kultūros paveldo apsaugos tarnyba, reikalauja kažką pasirašyti, padaryti vienus ar kitus pakeitimus ir pan.

Atleiskite, ponai, bet bažnyčia mums nepriklauso, valstybė negrąžino nusavintos materialinės bazės, kompensacijos ir pagalbos jokios, todėl jūsų potvarkiai yra neįgyvendinami.

Kunigai parapijiečiams negali nuleisti tų tarnybų įsakymų, tarkime, įrengti naują žaibolaidžio arba priešgaisrinę sistemą, kuri kainuoja 20 000 litų.

Įsivaizduokime, paskelbiama maždaug taip: kiekvienam parapijiečiui solidariai po 500 litų, malonėkite kitą savaitę įmokėti. Tuoj pasipiltų skundai ir komentarai. Kunigai patys nėra darbuotojai ir dažnas neturi bažnytinių darbuotojų su teisėmis ir pareigomis, sutartimis, garantijomis, draudimais.

Tiek kunigai, tiek parapijiečiai rūpinasi šventovėmis, vedami idealizmo, dėdami didvyriškas pastangas, neturėdami pasvertų galimybių. Nesaugi savanorystė ir pavojingos talkos yra parapijų kasdienybė. Šiurpas per nugarą nubėgo, išgirdus, kad moksleiviai dažė vienos bažnyčios stogą.

Vienintelis atsakymas: važiuokite pas aukštesnįjį valdytoją arba pas premjerą. Kitu atveju – uždarykite bažnyčias. Tai nebus labai kažkas baisaus, nes uždaromos mokyklos ir darželiai, tuštėja  kaimai, o iškamuota tauta baigia išsikraustyti į užsienius. Griūvančios ir uždaromos bažnyčios atitinka šios šalies dvasią ir viziją.

Tiek kunigai, tiek parapijiečiai rūpinasi šventovėmis, vedami idealizmo, dėdami didvyriškas pastangas, neturėdami pasvertų galimybių. Nesaugi savanorystė ir pavojingos talkos yra parapijų kasdienybė. Šiurpas per nugarą nubėgo, išgirdus, kad moksleiviai dažė vienos bažnyčios stogą.

Didžiąja dalimi tai yra beviltiškumo ir nuskurdimo pasireiškimas. Profesionali šventovių priežiūra, kurią civilizuotose šalyse užtikrina pati valstybė, yra neįmanomas dalykas. Patirtis rodo, jog šioje šalyje geriausia, kai bažnyčios sudega.

Todėl kleboną žiauriai nuteisusiam teisėjui norėtųsi patarti: pareikalaukite atsakomybės iš tų, kurie šioje valstybėje dvasininkus laiko beteisiais ir bedarbiais, iki šiol vengia darbo sutarčių bažnytinėje sferoje; uždėkite baudas Vyriausybei ir savivaldybėms, kurios beviltiškai sugriovė parapijų materialinę bazę ir nulemia tokius nelaimingus atsitikimus.

Kunigams ir parapijiečiams šioje situacijoje norisi patarti: niekas jūsų neprašė remontuoti šventovių, jų kratosi Lietuvos valdžia, kratykitės ir jūs. Po Želvos įvykio ir teisėjo Lemežio paskelbtos nutarties jums draudžiama jomis rūpintis be vyriausybės dalyvavimo. Jei šioje šalyje suklysite, niekas nežiūrės į jūsų pasišventimą, būsite kalti, ilgai ir nuobodžiai trinsitės po teismus ar ligonines.

 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis