Sakote, tetai stogelis pavažiavo? Nieko panašaus – teta jums bemat įrodys, kad yra taip ir ne kitaip.
Nuo ko pradedame? Gal nuo to, kad Lietuva gali pagrįstai didžiuotis, kiekviename kelias išasfaltuotas gatves turinčiame miestelyje sugebėdama iš biudžeto išlaikyti po ligoninę, kurioje aptarnaujančio personalo dirba daugiau, nei toje ligoninėje yra ligonių?
O gal nuo kito, dar vertesnio mūsų turtingos šalies pasididžiavimo – kad pirmaujame Europoje pagal aukštąjį mokslą baigusių tautiečių skaičių, nors sunkiai besuskaičiuojamų universitetų absolventai po studijų masiškai renkasi mokslus profesinėse mokyklose?
O gal pasidžiaukime daugiausia alkoholio suvartojančios šalies titulu?
Visgi gal nesiblaškykime – per daug, pasirodo, mūsų šalyje yra sričių, pagal kurias mes, turtinga valstybė, pirmaujame Europoje, o gal net ir pasaulyje. Todėl apsistokime ties viena konkrečia, pastaruoju metu gana aktyviai viešojoje erdvėje dominuojančia sritimi – teisėsauga.
Pradžioje įvardinkime, apie ką kalbėsime: policija, prokuratūra, Valstybės sienos apsaugos tarnyba, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba (FNTT), Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT), Karo policija, Lietuvos Respublikos muitinė, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas, Valstybės saugumo departamentas, teismai (jų šalyje – per 60) ir Kalėjimų departamentas, turintis 10 įkalinimo įstaigų ir penkias Probacijos tarnybas.
Per daug, pasirodo, mūsų šalyje yra sričių, pagal kurias mes, turtinga valstybė, pirmaujame Europoje, o gal net ir pasaulyje.
Dabar, jau, ko gero, biudžetinių teisėsaugos institucijų sąrašas būtų kaip ir visas, nors neatmestina, kad tarp jų gausos viena kita galėjo ir „pasimesti“.
Tačiau jei, pradedant policija, toliau sąrašą detalizuotume, vardindami visus padalinius, departamentus, valdybas, biurus bei skyrius ir skyrelius, neabejojame, jog didžioji dalis skaitytojų ties šia vieta nusispjautų ir pultų komentuoti beviltiškai neįdomią rašliavą. O be reikalo.
Mat, jei panaršytume šių institucijų internetinėse svetainėse, tai sužinotume nemažai įdomių dalykų. Tai, kad kiekvienoje iš jų dirba daugybė nieko bendra su teisėsauga neturinčių raštvedžių, kompiuterininkų, buhalterių, personalo, komunikacijos specialistų, ūkvedžių, vairuotojų, valytojų ir kitokio plauko darbuotojų, yra tik žiedeliai.
Kur kas įdomesnis faktas yra tai, kad nemaža dalis išvardintų institucijų iki šiol vis dar tebedubliuoja viena kitos funkcijas ir būtent šis faktas įrodo, jog tik labai turtinga valstybė gali sau leisti tokią neįtikėtiną prabangą.
Štai tik keletas tos prabangos pavyzdžių:
– analogiškas su kontrabanda ir akcizinėmis prekėmis susijusias nusikalstamas veikas mūsų šalyje narplioja ir Muitinės kriminalinė tarnyba, ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, ir gausūs su organizuotu nusikalstamumu kovojančių pareigūnų padaliniai;
– su keliomis dešimtimis šalyje galbūt veikiančių finansinių nusikaltėlių bando susitvarkyti ir atskira FNTT, ir policijos komisariatų Ekonominių nusikaltimų tyrimų valdybos, kurių pareigūnai kartu su prokurorais bei mokesčių inspektoriais niekaip nepajėgia suskaičiuoti ir įrodyti nelegalių kelių šalies Karalių ir karaliukų turtų;
– su mūsų valstybėje plačiai išbujojusia korupcija įnirtingai kovoja ir specialiai tam įkurta STT, per metus vidutiniškai pradedanti per 20 ikiteisminių tyrimų, ir penkiose apygardų prokuratūrose esantys Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriai bei Generalinėje prokuratūroje veikiantis to paties pavadinimo departamentas.
Analogiškas su kontrabanda ir akcizinėmis prekėmis susijusias nusikalstamas veikas mūsų šalyje narplioja ir Muitinės kriminalinė tarnyba, ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, ir gausūs su organizuotu nusikalstamumu kovojančių pareigūnų padaliniai.
Apie tai, kad visuose apskričių policijos komisariatuose veikia Organizuoto nusikalstamumo tyrimų biurai, o policijos departamente – net trys šio pavadinimo valdybos, nebekalbame.
Visi jie bei dar daugybė kitų neįvardintų departamentų, biurų, padalinių ir skyrių pareigūnų darbuojasi suplukę nuo ryto iki vakaro ir visiems jiems, o ypač jų vadams, dar geresnių darbo rezultatų pasiekti trūksta tik vieno vienintelio dalyko – lėšų, mūsų visų biudžeto pinigėlių.
Todėl štai jau visus 25 metus šių institucijų vadovai kiekvienas į savo pusę įnirtingai tampo dėl to jau spėjusį gerokai apiplyšti teisėsaugai skirto biudžeto „adijalą“, kasmet politikams aistringai įrodinėdami, kad tik jų vadovaujama tarnyba yra pajėgi ištirti vienas ar kitas nusikalstamas veikas bei susodinti į kalėjimus tik jiems priklausančius nusikaltėlius.
Ir, žinoma, gauna kasmet jie tuos savo taip trokštamus pinigėlius, suranda jų mūsų politikai turtingame turtingos šalies biudžete, nepriklausomai nuo pačių politikų pakraipos bei spalvos ir nepriklausomai nuo teisėsaugos institucijas nepaliaujančių drebinti paties įvairiausio lygio skandalų.
Todėl jei dar ir dabar atsiras nors vienas abejojantis, kad Lietuva yra viena iš turtingiausių valstybių Europoje, galinti sau leisti iš biudžeto išlaikyti tokią didžiulę, gremėzdišką, brangią, bet, deja, ne itin efektyviai veikiančią teisėsaugos struktūrą, tegul pirmas meta akmenį šiai tetai į galvą.
TAIP PAT SKAITYKITE: Palmira Martinkienė: Apie galimybę rinktis
