Atrodytų, nelygintini dalykai, tačiau visgi jie tarpusavyje susiję. Susiję ne tik dėl to, kad ministro pavaldinys per pasieniečių operaciją nušovė jauną vaikiną, kuris, tikėtina, užsiiminėjo kontrabanda, bet ir dėl kitų priežasčių.
Dėl to, kad kiekvienas iš mūsų, eidami per gyvenimą, nuolat esame priversti rinktis: rinktis savo būsimą profesiją, savo antrąją pusę, savo būsimą darbą, savo hobį, savo pomėgius ir galiausiai savo gyvenimiškus prioritetus.
Pareigūnas, kuriam, kaip skelbta, po nelemto šūvio prireikė psichologo pagalbos, pasirinko tarnauti savo valstybei, ginti jos interesus. Pasirinko tokiu būdu užsidirbti sau ir savo šeimai duoną. Vadovaudamasis pareigybinėmis instrukcijomis, jis darbe panaudojo šaunamąjį ginklą. Beje, jis galėjo rinktis – galėjo aplaidžiai vykdyti savo pareigas, galėjo nesistengti sulaikyti potencialių nusikaltėlių, bet jis pasirinko kitą variantą – sąžiningai iki galo atlikti jam pavestą užduotį.
Gal prezidentė stovėjo po medžiu, kaip tas seno lietuviško vaidybinio filmo herojus, ir stebėjo, kaip buvo vykdoma kontrabandininkų sulaikymo operacija?
Prezidentė irgi bemat pasirinko: a priori nusprendė, kad pareigūnui ginklo minėtoje situacijoje naudoti nereikėjo, kad įvykį būtina griežtai ištirti ir, žinoma, kaltuosius nubausti.
Gal prezidentė stovėjo po medžiu, kaip tas seno lietuviško vaidybinio filmo herojus, ir stebėjo, kaip buvo vykdoma kontrabandininkų sulaikymo operacija? Tokiu atveju ji turėjo kažką pasakyti ir apie nušautąjį jaunuolį. Gal dar pasakys – ir apie jo pasirinktą gyvenimo kelią taip pat.
Apie tai, kad jis pasirinko nebaigti vidurinės, kad, vos pradėjęs mokytis profesijos, mokslus metė, nes jie jam nepatiko ir pasirinko „lengvesnį“ kelią – talkinti patyrusiems kontrabandininkams. Tiems, kurių nelegalias cigaretes rūko pusė Lietuvos. Jie, beje, irgi renkasi – ir rūkydami, ir balsuodami, ir išsakydami, kaip prezidentė, savo nuomonę apie minėtą įvykį, griežtai rinkdamiesi vieną iš dviejų barikadų pusių.
Kiekvienas iš mūsų, eidami per gyvenimą, nuolat esame priversti rinktis: rinktis savo būsimą profesiją, savo antrąją pusę, savo būsimą darbą, savo hobį, savo pomėgius ir galiausiai savo gyvenimiškus prioritetus.
Kai emigruojantys iš Lietuvos sako, jog čia gyventi neįmanoma, visada mintyse kartoju: puiku, jūs turite galimybę rinktis, galite emigruoti, kurios mes, gyvendami SSRS, neturėjome. Jūs turite galimybę išvykti į bet kurią Europos ar pasaulio šalį ir tai yra vienas iš didžiausių laisvos demokratinės mūsų šalies laimėjimų, kurio mes ne tik kad neįvertiname, bet dar dažniau išsijuosę jį kritikuojame – kaip neva nutautėjimo, neva „išsivaikščiojančios“ Lietuvos pavojų.
Bet kodėl mes pamirštame tą faktą, kad, skirtingai nei pokary ištremtieji į Sibirą, dabartiniai išvykėliai į kitas šalis turi puikiausią galimybę rinktis, pavyzdžiui, kada tik panorėję sugrįžti į savo tėvų žemę.
Taip, kaip padarė jauna, graži ir protinga mergina Neringa. Ji po šešerių gyvenimo su tėvais Anglijoje metų viena grįžo į savo močiutės gimtinę Dzūkijoje, pasirinko etnokultūros studijas Vilniuje bei savanorystę Čepkelių rezervate. Čia ji pažįsta kiekvieną augalėlį, atskiria paukščių balsus, išsamiai ir įdomiai Dzūkijos nacionalinio parko lankytojams veda ekskursijas ne tik po civilizacijos nepaliestą raistą, bet ir po žymiuosius etnografinius Dzūkijos kaimus – Marcinkonis, Zervynas. Mergina dirba be jokio užmokesčio, jei dar yra tokių, kas nežino savanorystės principo.
Neringa tik keleriais metais vyresnė už nušautąjį jaunuolį. Paradoksalu, bet ji vasarą gyvena ir dirba visai netoli tos vietos, kur žuvo aštuoniolikmetis, pasirinkęs visai kitokį, nei ji, savo neilgo gyvenimo kelią. Deja, bet jaunojo dzūko pasirinkimas pasirodė esąs neteisingas. Užuojauta artimiesiems.
TAIP PAT SKAITYKITE: Saulius Skvernelis: Viešas kreipimasis į pareigūnus: nesiklaupkite, kovokite ir nebijokite
