Iš jų pasisakymų sužinojau, jog M.Martišius ne tik kad nesąs jau vertas docento vardo, bet kad jo per patrankos šūvį negalima prileisti prie studentų mokymo, ką jau bekalbėti apie itin neprofesionaliai parašytą jo knygą apie informacinius karus.
Tai rimtais veidais ir palyginti įtaigiais tekstais dėstė ne kokie nors anoniminiai straipsnių komentatoriai, o aukštuosius mokslus baigę ir save tikrosiomis pavardėmis bei tikromis gražiomis nuotraukomis pristatantys lietuviai. Vienas garsus tinklaraštininkas pakomentavo ypač išradingai: „Didesnės kvailystės ir mano šuo nesugalvotų.“
Aš šuns neturiu, turiu katę, o M.Martišiaus nepažįstu ir jo knygos (o siaube!) neskaičiau. Todėl man, kaip pasakytų šiuolaikinis jaunimas, – dzin.
Skaitau jau kažkelintą kartą frazę, sukėlusią tiek aistrų, ir niekaip negaliu suprasti, kame slypi šio pasakymo didysis blogis.
Pažvelgus į tą paprastą kelių žodžių sakinį atsietai, vien lingvistiniu požiūriu bei pritaikius kitos kalbos analogiją, išeitų, kad žmogus, nemokantis, pavyzdžiui, kinų kalbos, nežiūrės Kinijos Liaudies Respublikos televizijos ir taip bus nuo jos propagandos apsaugotas.
Tai kur slypi pasakymo, kad nemokėdamas rusų kalbos, žmogus nežiūrės rusiškų TV ir taip bus nuo rusų propagandos apsaugotas, visuotinė grėsmė?
Ta grėsmė, be abejo, slypi pačių žmonių smegenėlėse, jų asmeniniame pasaulio suvokime ir itin subjektyvioje to suvokimo interpretacijoje.
Galvoje turiu tuos vyresnės kartos lietuvius, kurie gerai moka arba įsivaizduoja mokantys vienintelę užsienio kalbą – rusų. Jų logika yra „užmušanti“ – jei aš tą kalbą moku, tai, be jokios abejones, ją privalo mokėti ir visi kiti.
Pirmiausia galvoje turiu tuos vidurinės ir vyresnės kartos lietuvius, kurie gerai moka arba įsivaizduoja gerai mokantys vienintelę užsienio kalbą – rusų. Jų logika yra „užmušanti“ – jei aš tą kalbą moku, tai, be jokios abejones, ją privalo mokėti ir visi kiti. Tiesiog privalo ir taškas, nes... kaip galima nemokėti rusų kalbos?
Dažniausiai būtent taip iš nuostabos pakeltu balsu ištarta frazė tampa svariausiu „argumentu“, diskusijai pasisukus apie būtinybę jaunimui mokytis užsienio kalbų.
Kaip kitas argumentas tradiciškai būna minimos L.Tolstojaus, F.Dostojevskio ir A.Puškino pavardės, net jei šių autorių knygas rusų kalbos mylėtojai būna skaitę geriausiu atveju lietuviškai, išskyrus gal mokyklinę rusišką Tatjanos laiško ištrauką iš „Eugenijaus Onegino“.
Ginčai apie tai, reikia ar nereikia šiuolaikiniam Lietuvos jaunimui, be kitų užsienio kalbų, mokytis ir rusų kalbos bei primygtinis seniokiškas bambėjimas, kad ją mokėti išsilavinusiam žmogui yra privalu, kaip kad mėgsta daryti vienas garbaus amžiaus TV žurnalistas, primena ginčą apie tai, kas skaniau – silkė ar tortas.
Ne mums, nueinantiems nuo pagrindinės gyvenimo scenos ir dėl savo tingumo bei apsileidimo padoriai neišmokusiems jokios kitos, išskyrus rusų, užsienio kalbos, nurodinėti, kokias kalbas privalo mokytis laisvoje šalyje gyvenantys laisvi jauni žmonės.
Jie patys kur kas geriau žino, ko jiems reikia ir kuri antroji užsienio kalba jiems, Europos Sąjungos šalies gyventojams, bus naudingesnė – ispanų, vokiečių, prancūzų ar italų. O gal, kaip logiškai siūlo M.Martišius, kinų? Kalba, kuria kalba daugiausia žmonių pasaulyje.
Tų jaunų Lietuvos žmonių, kurie vis dar kaip skęstantieji šiaudo laikosi įsikibę vienintelės rusų kalbos, man yra tiesiog žmogiškai gaila.
O tų jaunų Lietuvos žmonių, kurie vis dar kaip skęstantieji šiaudo laikosi įsikibę vienintelės rusų kalbos, man yra tiesiog žmogiškai gaila. Jų ateitis, jų karjeros galimybės yra akivaizdžios, nesiekiančios toliau gimtojo kaimo, net jei tas kaimas yra Vilnius ar Klaipėda.
Nes visi, nors kartą pabuvoję kitose Europos šalyse, kuo puikiausiai žino, kad rusų kalbos, kaip tarptautinės, populiarumas ir neva jos platus vartojimas baigiasi teoriškai kažkur ties Varšuva, o faktiškai – ties Augustavu. Nebent svajotum visą likusį gyvenimą praleisti Sibiro platybėse.
O kol šią vienintelę užsienio kalbą mokantys, bet knygų net tik rusų, tačiau ir lietuvių kalba neskaitantys komentatoriai drabstysis purvais, einu baigti skaityti savo mylimos autorės Liudmilos Ulickajos knygos originalo kalba „Kazus Kukockovo“, kartu baltai pavydėdama savo sūnui, šiuo metu originalo kalba skaitančiam Williamo Faulknerio „The Sound and the Fury“.
