Veiksmas vyko netoli mokyklos, todėl visi mokiniai bemat buvo evakuoti: mokytojai asmeniškai palydėjo mažesnių klasių mokinius į namus arba juos iš mokyklos pasiėmė patys tėvai. Gatvė prie mokyklos nebuvo užtverta jokiomis juostomis, tačiau žmonės, norėję ja praeiti, praleisti nebuvo, o viena vienintelė pareigūnė sugebėjo juos itin mandagiai nukreipti aplinkkeliu.
Policijos pareigūnai po operacijos jokios spaudos konferencijos nerengė, niekas apie tai, kaip profesionaliai ir greitai buvo pagautas vyriškis, per TV nekalbėjo. Apie įvykį, be paties fakto paminėjimo, jokių komentarų teikiama nebuvo.
Taip yra Anglijoje, kurioje visuomenės saugumas užtikrinamas, policijai tyliai, profesionalai ir be pompastiškos reklamos dirbant savo kasdienį darbą.
Bet mes gyvename Lietuvoje ir joje stebime visai kitokius vaizdelius. Keistokų vaizdelių viešojoje erdvėje ypač pagausėjo pastaraisiais metais, geometrine progresija ėmus augti vadinamųjų komunikacijos specialistų mūsų šalies institucijose skaičiui.
Prezidentūra, Seimas, Vyriausybė, ministerijos, teisėsaugos institucijos, savivaldos lygio bei daugelis kitų vadinamųjų valdiškų įstaigų jau seniai nebesitenkina vienu ar dviem darbuotojų etatais, kažkada vadintais atstovų spaudai vardu, o turi po kelių ar keliolikos viešųjų ryšių specialistų aptarnaujamas Spaudos tarnybas, Komunikacijos ar Ryšių su visuomene skyrius, kurių pagrindinė funkcija yra pranešti gerąją žinią tautai apie puikiai dirbančius tos institucijos valdininkus bei nuslėpti tai, ko visuomenė apie juos neturėtų girdėti ir matyti.
Net ir tada, kai informacija, išeinanti iš institucijos, būna pakankamai objektyvi, komunikacijos specialistai ją stengiasi pateikti, įvynioję į blizgantį popieriuką, kad jis dėl visa ko pridengtų ne visada malonų „saldainio“ skonį.
Prisiminkime kad ir neseną vaizdelį, akivaizdžiai disonuojantį su aprašytu angliškuoju.
Pamenate, kai per visas TV tiesiogiai buvo transliuojama policininkų operacija, sulaikant vargšą beprotį, su įtartinu lagaminu prisiglaudusį prie prezidentūros sienos? Pamenate, kaip ilgai ir įtemptai vyko derybos, kiek prakaito ir nervų, planuodamos operacijos strategiją ir taktiką, išliejo specialiosios policijos pajėgos? O gal pamenate ir kitos dienos įvykį, t. y. pompastišką spaudos konferenciją, kurioje policijos vadovai liaupsino savo pavaldinius už neįtikėtiną jų profesionalumą, sulaikant... vieną nevykėlį.
Galime prisiminti ir kur kas senesnį, ko gero, daugelio jau primirštą vaizdą – kaip Vilniaus centre policininkai basi vaikščiojo. Tuomečiai policijos darbuotojų profsąjungos vadovai tautai (bei politikams) taip bandė įrodyti, jog policijos pareigūnai negali užtikrinti visuomenės saugumo, nes yra basi pliki tiesiogine to žodžio prasme, t. y. kad tinkamam pareigūnų darbui užtikrinti labai trūksta pinigų.
Pradedi abejoti, kur iš tikrųjų mes gyvename: normalioje, sveikoje, blaiviai mąstančioje valstybėje, kur žioplys vadinamas žiopliu, o nevykėlis – nevykėliu, ar iškreiptų veidrodžių karalystėje.
Nors neilgai trukus išaiškėjo, kad šios akcijos sumanytojams – vienai viešųjų ryšių kompanijai – jos rengėjai dosniai sumokėjo iš to paties skurdaus policijos biudžeto, t. y. iš visų mokesčių mokėtojų pinigų, kurių taip klaikiai trūksta šou spektaklio rengėjams išlaikyti, dėl to, žinoma, niekam nė plaukas nuo galvos nenukirto. Užtat basų policininkų įvaizdis visuomenės atminty įstrigo ilgam, ko ir buvo šia įžūlia piarine akcija siekiama.
Šiuos pavyzdžius puikiai papildo parodomieji STT sulaikymai, kai juodomis kaukėmis dėvintys grėsmingai atrodantys agentai iš partijų būstinių tempia kompiuterius ir kitus daiktinius įrodymus ar antrankiais surakina ir į vienutę įgrūda nesunkiu nusikaltimu įtariamą miesto merę, kuri, kaip ir nemaža dalis kitų per tokias operacijas sulaikytųjų, jei ir nebus išteisinta, tai (net neabejokite!) atsipirks juokinga pinigine bauda arba minimaliu lygtiniu teistumu.
Bet grįžkime prie šių dienų aktualijų. Neketinome minėti jau plačiai aprašytos ir pakomentuotos, visą Lietuvą prajuokinusios situacijos, kai vieną narkomaną su iš dviejų policininkų nugvelbtu automatu po miestą penkias valandas vaikėsi kone 3000 profesionalių pareigūnų, jei ne viena smulkmena.
Pelnytomis tautiečių pašaipomis dėl nevykusių policininkų veiksmų pasipiktinęs svarbiausias policijos įvaizdžio formuotojas ėmė moralizuoti ir juos gėdinti, bet, akivaizdu, persistengė, savo socialinio tinklo paskyroje žioplą pareigūną prilyginęs... valstybei!
Po tokių, švelniai tariant, pasažų, pradedi abejoti, kur iš tikrųjų mes gyvename: normalioje, sveikoje, blaiviai mąstančioje valstybėje, kur žioplys vadinamas žiopliu, o nevykėlis – nevykėliu, ar iškreiptų veidrodžių karalystėje, kurios juokdariai, praradę realybės jausmą, nuo ryto iki vakaro tik ir suka galvas, kaip čia dar pakėlus savo karalių reitingą visuomenėje?
Kai mistiškojo reitingo vaikymasis tampa svarbiausiu institucijų darbo rezultatu, kas Lietuvoje jau tampa norma, ar beverta stebėtis, kai žioplių, nevykėlių ar paprasčiausių tinginių prastą darbą jų tiesioginiai vadovai pateisina nuvalkiotu „neklysta tas, kas nedirba“ posakiu, o tuo metu iš postų verčiami dar užsilikę tikri savo srities profesionalai, kuriems pareiga ir sąžiningai atliekamas darbas yra svarbesnis už gražų kalbėjimą, gražų atrodymą ar aukštą jų pačių reitingą.
P. S. O kai dėl nutikimo Skantorpe, tai, kaip pasakojo vietos lietuviai, kita informacija viešojoje erdvėje apie ginkluotąjį užpuoliką pasirodys geriausiu atveju tik jo teismo dieną ar net po nuosprendžio, t. y. po konkretaus policijos ir kitų teisėsaugos institucijų darbo rezultato.
TAIP PAT SKAITYKITE: Lietuviški britiško bulviakasio ypatumai: britų ūkininkų bulves nukasa lietuviai
