Procesas viešojoje erdvėje nušviečiamas linksmai, parungtyniaujant, kas gražesnį rugių pėdą suriš, t. y. kuo išradingesnį, šmaikštesnį ir kandesnį kalambūrą suskels. Ir skaldo, net akyse nuo pelų dulka.
Juoba kad labai stengtis net nereikia: pavasarinės korupcinės rugiapjūtės centre atsidūrę veikėjai užduotį palengvina, patys į kairę ir į dešinę dosniai žarstydami išminties perlus.
Antai V.Gapšys, prieš rėždamas savo garsųjį monologą, iš pradžių simpatiškai nusišypso į kamerą ir, kaip koks „Kortų namelio“ pagrindinio vaidmens atlikėjas Kevinas Spacey, rimtai sako: „Apie jokius grynuosius pinigus kalba neina. Ir jokių šimtų tūkstančių sumų nėra.“
Matyti, kad po kelerius metus trukusio juodosios buhalterijos „serialo“, šis epizodas naujajame politiniame trileryje „darbiečiui“ – tokia smulkmena, kad net repetuoti nereikia, kuo puikiausiai pavyksta iš pirmo dublio. Ypač ne taip sėkmingai debiutavusio E.Masiulio fone.
Ar ne aktualiau būtų rimtai pagvildenti klausimą apie, akivaizdu, paskubėtą pakeisti Partijų finansavimo įstatymą, uždraudusį juridiniams asmenims legaliai remti partijas?
Taip ir norisi pridurti politiko akyse atsispindėjusią, bet garsiai neišsakytą mintį: „Pamanykit, kažkokie vargani negrynieji 9000 Eur! Apie ką mes kalbame, ponai?!“
Nušviečiant sparčiai įsibėgėjantį politinės korupcijos skandalą, galvas tenka pasukti ir TV diskusinių laidų vedėjams: visą savaitę švietimo temomis viliojęs anonsas paliekamas laukti geresnių laikų, o per pusdienį laidos rengėjams tenka sukviesti dar (galimai!) nekorumpuotus politikus bei tuos pačius kolegas apžvalgininkus.
Užtai, kai LRT vienoje iš populiariausių laidų pačiu geriausiu laiku pasirodo privalomoji VRK laida apie iniciatyvinės grupės bandymus pasiekti, kad referendumui surengti reikėtų surinkti mažesnį, nei dabar būtina, rinkėjų parašų skaičių, – juoktis nebeišeina, norisi tik graudžiai verkti.
Bet ne dėl to, kad pagyvenę dėdės, pirmą kartą patekę į tiesioginį eterį, sunkiai orientuojasi aplinkoje, o todėl, kad iš Lietuvai tikrai aktualios problemos šįkart itin rafinuotai išsityčiota.
Šmaikštaudami, tyčiodamiesi, lenktyniaudami, kas linksmiau papasakosime apie jau ne tik kad nebejuokingus, tačiau labai ritmus, visiems Lietuvos žmonėms aktualius dalykus, problemos neišspręsime, nebent ją tik pagilinsime.
Todėl, užuot kandžiomis replikomis smukdžius ir taip jau TV kameros bijančius garbaus amžiaus vyriškius, ar ne naudingiau būtų rimtai su rimtais žmonėmis pakalbėti apie tai, kad jau seniai laikas Lietuvoje mažinti Seimo narių skaičių? (Juoba kad ši socialiniuose tinkluose viešinama iniciatyva, kol kas, panašu, yra tik idėja be kūno.)
Ar ne aktualiau būtų rimtai pagvildenti klausimą apie, akivaizdu, paskubėtą pakeisti Partijų finansavimo įstatymą, uždraudusį juridiniams asmenims legaliai remti partijas, sumokant reikiamus mokesčius į biudžetą?
Arba pasvarstyti kad ir apie tą patį visiškai nelogišką reikalavimą baigiančioje išsivaikščioti Lietuvoje surinkti 300 tūkst. rinkimų teisę turinčių piliečių parašų referendumui surengti?
Kol šitų (ir daugelio kitų) itin aktualių, pribrendusių politinio gyvenimo problemų sprendimo nesiima dabartiniai visų pakraipų politikai, šiuo metu, ko gero, labiausiai drebantys dėl savo asmeninės ateities artėjančiuose rinkimuose, jas rimtai gvildenti galėtų imtis ne tik (ir ne tiek) apžvalgininkai ar TV laidų vedėjai, o kad ir jaunieji visų pagrindinių politinių partijų padalinių atstovai ar nevyriausybinių organizacijų nariai.
Galėtų, žinoma, gimti ir naujos pilietinės iniciatyvinės grupės, bet joms vadovauti visgi turėtų ne apie šiuolaikinės komunikacijos dalykus visiškai nenutuokiantys garbaus amžiaus vyrai, o aktyvesni, šiuolaikiškai mąstantys jauni bei vidutinio amžiaus žmonės. Tačiau nurašyti vyresnio amžiaus žmonių irgi nereiktų – jie galėtų būti puikūs pagalbininkai.
Visgi jei ir po šio precedento neturinčio politinio skandalo jau naujasis Seimas nesiims konkrečių darbų, reformuojant užpelkėjusią politinę Lietuvos sistemą, tai ir po penkerių metų mes taip pat linksmai kikensime, skaitydami šmaikščius politikos apžvalgininkų rašinius apie eilinius šalies gelbėtojus arba eilinį kyšį, bei toliau iš biudžeto sėkmingai maitinsime ir abejotinos „kokybės“ 141 Seimo nario burną, ir gausią, niekaip nemažėjančią mūsų mažos šalies valdininkų armiją.
TAIP PAT SKAITYKITE: Palmira Martinkienė: Kodėl Lietuva taip nemyli savo vaikų?
