Kuo tas laikotarpis nuo mūsų vis labiau tolsta, tuo dažniau šie prisiminimai panašėja į disidentų rašinius. Toks įspūdis, kad be Komunistų partijos ir jos aktyvistų Lietuva ne tik kad nebūtų išsivadavusi iš sovietų okupacijos, bet, ko gero, net kaip valstybė būtų žlugusi.
Štai Klaipėdoje vietos laikraščiui pradėjus spausdinti uostamiesčio Dramos teatro istoriją, be teatralų ir kitų meno žmonių pasisakymų, pasirodė ir tuometinio Lietuvos Komunistų partijos komiteto Klaipėdos miesto sekretoriaus, atsakingo už kultūrą, švietimą ir sportą, prisiminimų fragmentai. Prisiminimus užrašiusio žurnalisto gerbei reikia pripažinti, jog jie pateikti meistriškai, laikantis pačių aukščiausių šiuolaikinio piaro standartų.
Toks įspūdis, kad be Komunistų partijos ir jos aktyvistų Lietuva ne tik kad nebūtų išsivadavusi iš sovietų okupacijos, bet, ko gero, net kaip valstybė būtų žlugusi.
Minėtas partijos sekretorius, kuris amžininkų atsimenamas kaip itin plačios erudicijos padorus žmogus, kuo neabejojame, itin jautriai mena 1976 m. Klaipėdos dramos teatre vykusios žymiosios Justino Marcinkevičiaus pjesės „Mažvydas“ pastatymą bei jos baigiamąją sceną, kai Vytauto Paukštės vaidinamas Mažvydas kartu su savo mokiniais paskiemeniui kartoja Lietuvos vardą.
Pasak prisiminimų autoriaus, Lietuvos vardą tada atsistoję ėmė skanduoti ir visi salėje buvę žiūrovai, o jis slapčia su savo bičiuliu, tuometiniu Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininku Alfonsu Žaliu susižvalgė ir suokalbiškai spustelėjo vienas kitam ranką.
Įspūdžiui perteikti pacituokime originalą: „Tą įsimintiną vakarą mudu su A.Žaliu stovėjome greta ir, kaip visada tokiais momentais, mūsų rankos žemai susirado viena kitą nematomam, neatviram, bet nuoširdžiam paspaudimui tikintis to, kas buvo deklaruojama.“
Būtų juokinga, jei nebūtų graudu. Tokie prisiminimų „pasažai“ gali įtikinti nebent nepriklausomybės išvakarėse ar jau laisvoje Lietuvoje gimusius jaunuolius bei gal būt priversti pačius buvusiuosius patikėti savo tariamais neįkainojamais nuopelnais Lietuvos kelyje į nepriklausomybę, net jei tas „kelias“ apsiribojo nedrąsiu rankos spustelėjimu.
Psichologų jau seniai įrodyta, jog tuos pačius įvykius skirtingi žmonės prisimena ir pasakoja skirtingai, t. y. jog mūsų prisiminimai yra itin subjektyvūs. Nereikia nė psichologų – mes patys tai ne kartą esame patyrę, kai po ilgo laiko susitikę buvusius jaunystės laikų bičiulius pradedame dalintis prisiminimais. Stebėtina, kokie jie būna skirtingi ir neretai net prieštaringi!
Negana to, laikui bėgant, visi mūsų subjektyvūs prisiminimai turi tendenciją dar labiau „subjektyvėti“, apaugti vis naujomis, švelniai pagražintomis detalėmis, pirmiausia prisimenant išgyventus teigiamus jausmus bei gražius įspūdžius, o neigiamą informaciją nustumiant į pasąmonės užkaborius. Tokiu būdu mūsų psichika pati apsisaugo nuo kažkada patirtų neigiamų išgyvenimų ar net prievartos.
Šių eilučių autorė, net du kartus sovietmečiu mačiusi „Mažvydo“ pastatymą Klaipėdos dramos teatre, jokio visuotinio atsistojusių žiūrovų skandavimo „Lie – tu – va!“ nepamena.
Todėl netenka abejoti, kad minėtą aprašytą situaciją teatre prisiminimų autorius būtent taip ir mena, nors šių eilučių autorė, net du kartus sovietmečiu mačiusi „Mažvydo“ pastatymą Klaipėdos dramos teatre, jokio visuotinio atsistojusių žiūrovų skandavimo „Lie – tu – va!“ nepamena.
Tą žodį skiemenimis dėliojo Vytauto Paukštės vadinamas Mažvydas, jį kartojo kiti aktoriai, Mažvydo mokiniai, o tuo metu žiūrovų salėje tvyrojo tokia neįtikėtina tyla, kad net ausyse spengė. Gerklėje buvo įstrigęs didžiulis gumulas, matyt, kažką panašaus išgyveno ir kiti žiūrovai, nes spektaklio pabaigoje ne vienas, teisingiau, ne viena, slapčia tyliai braukė ašaras, bet niekas nieko viešai neskandavo. Bent jau net tuose dviejuose metų skirtumu matytuose spektakliuose.
Abejotina, kad žodis Lietuva buvo viešai skanduojamas ir kituose spektakliuose, nes nei 1976, nei 1977, nei netgi kokias 1985 metais Lietuvoje jokiuose spektakliuose žiūrovai nieko, juoba Lietuvos vardo, atsistoję neskanduodavo, tik plodavo. Dar, tikėtina, slapčia paverkdavo ir galbūt (geriausiu atveju) tyliai šnibždėdavo.
Viešos skanduotės „Lie – tu – va!“ pirmuosiuose Sąjūdžio mitinguose atsirado gerokai vėliau, 1988 – 1989 metais, bet jų iniciatoriai, žinia, buvo ne partinių kuopelių vadovai.
Neįtikėtina, kiek toli gali nunešti įsiaudrinusi prisiminimų fantazija, lengvai peršokdama visą dešimtmetį priekį, kai siekiamybę norima pateikti kaip įvykusį faktą, jį dar apgaubus šių dienų aktualijų skraiste.
Pagaliau svarbu juk ne tai, kas, ką ir kaip prisimena apie konkretų spektaklį, o tai, kad itin subjektyvūs, neva gerų, neva darbščių ir neva kaip krištolas tyrų komunistų, tokių, kaip a. a. A.M.Brazauskas ir Co, pagražinti prisiminimai, pakreipti, kaip reikia ir kur reikia, siekia ne tik kiekvieno iš prisiminimų autorių asmeninės reabilitacijos, bet ir kitų, plika akim galbūt sunkiai įžiūrimų tikslų.
Gerokai padailintas sovietmečio vaizdavimas, besiremiantis anais laikais buvusios populiarios dainos žodžiais „kas gera – prisiminkime, kas bloga – lai išblės“, bei savanoriškai su okupacine valdžia bendradarbiavusių kolaborantų – Komunistų partijos vadovų vaidmens supaprastintas pateikimas viešojoje erdvėje šiuo metu yra itin palankus ne kam nors kitam, o išpopuliarėjusiems „minkštųjų galių“ propaguotojams, net jei patys prisiminimų autoriai ar jų užrašinėtojai sąmoningai to ir nesiekia.
Ačiū Dievui, bet mūsų kartos žmonėms alzheimeris dar negresia, todėl tokie buvusiųjų „aparatčikų“ prisiminimai, kai silkutės per Kūčias valgymas prilyginamas disidentiniam aktui, yra ne tik neįtikinami, bet ir juokingi.
