Šie žmonės nėra kažkokie Lietuvai savo darbais ar kūryba nusipelnę meno ar kultūros veikėjai, nėra jie ir buvę garsūs sportininkai ar jų treneriai, savo pasiekimais garsinę Lietuvos vardą pasaulyje, nėra ir nuo sovietinių okupantų nukentėję politiniai kaliniai.
Šie privilegijuotieji senjorai yra baigę tas pačias, kaip ir mes su jumis, vidurines ir aukštąsias mokyklas. Jų indėlis, kuriant bendrąjį mūsų šalies produktą, niekuo nesiskiria nuo gydytojo, mokytojo, verslininko ar kepėjo indėlio, o kai kuriais atvejais galbūt netgi yra ir mažesnis.
Tai kas gi yra tie privilegijuotieji Lietuvos pensininkai, kurie be streso laukia pažadėtų sumažintų pensijų atkūrimo ir kurie netgi jums, savo artimiausiems kaimynams, nemėgsta girtis gaunantys ne vieną, kaip visi mirtingieji, senatvės pensiją, o net dvi – senatvės ir valstybinę pensijas.
Štai jų, išrinktųjų, sąrašas: tai buvę VRM sistemos pareigūnai, buvę prokurorai, buvę teisėjai, buvę STT pareigūnai, buvę Krašto apsaugos statutiniai darbuotojai, VSD, Muitinės tam tikrų padalinių ir kitų panašių struktūrų pareigūnai.
Pagrindinis jų skirtumas nuo mūsų yra tas, kad mes su jumis visą savo gyvenimą dirbome ir dirbame savo šaliai, o jie ne tik dirbo, bet dar ir tarnavo mūsų valstybės labui. Būtent už tą jų tarnybą mes visi, per savo išrinktus Seimo narius, nusprendėme jiems be užtarnautos senatvės pensijos dar mokėti ir valstybinę pareigūno pensiją.
Tiesa, abejočiau, kad jūs, kaip ar aš, savo rinktam Seimo nariui kada nors būtumėte davę tokį įpareigojimą, bet kam tai dabar rūpi? Svarbu, kad tuoj po nepriklausomybės atkūrimo Seimas priėmė du svarbius įstatymus, iš esmės įtvirtinusius buvusias sovietines privilegijas – Lietuvos pareigūnų ir karių bei Teisėjų valstybinių pensijų įstatymai imperatyviai įpareigojo minėtų sričių specialistams ne iš „Sodros“, o iš valstybės biudžeto mokėti valstybinę pensiją, kuri daugeliu atveju yra du ar net tris kartus didesnė už šiuo metu oficialiai skelbiamą vidutinę senatvės pensiją.
Statistikos duomenimis, šiuo metu vidutinė senatvės pensija mūsų šaltyje siekia 830,35 Lt, o štai vidutinė valstybinė teisėjo pensija yra 2 800 Lt, vidutinė prokuroro pensija artima 2 000 Lt, vidutinė buvusio STT pareigūno pensija – 1 705 Lt.
Statistikos duomenimis, šiuo metu vidutinė senatvės pensija mūsų šaltyje siekia 830,35 Lt, o štai vidutinė valstybinė teisėjo pensija yra 2 800 Lt, vidutinė prokuroro pensija artima 2 000 Lt, vidutinė buvusio STT pareigūno pensija – 1 705 Lt, vidutinė VRM statutinio pareigūno (policininko) pensija yra 902 litai, o vidutinė Krašto apsaugos sistemos pareigūno (kario) pensija – 850 litų.
Atkreiptinas dėmesys, kad čia pateikiame tik vienos, valstybinės, pensijos vidurkį, o kiekvienas iš šių buvusių pareigūnų, sulaukęs pensinio amžiaus, dar gauna ir senatvės pensiją, kuri priklauso nuo asmens sumokėtų draudimo įmokų į „Sodros“ biudžetą, t. y., nuo jo gauto darbo užmokesčio dydžio.
Už kokius tokius nuopelnus visiems šiems pareigūnams iš valstybės biudžeto mokamos tokios dosnios valstybinės pensijos?
Į šį klausimą dar 2010 m. yra atsakęs Vilniaus universiteto Teisės fakulteto docentas V.Vaičaitis, kuris savo išsamioje studijoje „Teisė į pensiją ir Konstitucinio teismo praktika“ rašė: „Valstybinių pensijų pagrindinis skirtumas nuo socialinio draudimo pensijų yra tas, kad jos mokamos ne kaip visuomenės atsilyginimas asmeniui už tai, kad jis savo darbingą amžių dirbo ir savo mokesčiais išlaikė nedirbančius, bet – kaip tam tikra visuomenės padėka, atsidėkojimas už šio asmens nuopelnus valstybei kultūros, meno, mokslo, politikos, sporto ir kitose srityje. Valstybinė pensija Lietuvoje taip pat gali būti mokama kaip socialinė garantija asmenims, ėjusiems svarbias valstybines pareigas (pvz., buvusiems teisėjams), siekiant užtikrinti jų nepriklausomumą nuo pašalinės įtakos, ar asmenims, kurių darbas buvo susijęs su papildoma rizika“.
Taigi, kalbama apie tuos pareigūnus, kuriems valstybinė pensija mokama, pirmiausia „kaip socialinė garantija, siekiant užtikrinti jų nepriklausomumą nuo pašalinės įtakos“, antra, „kurių darbas susijęs su papildoma rizika“.
Kalbant paprasčiau, valstybė įsipareigojo teisėjui, prokurorui ar kitam pareigūnui dosniai sumokėti už tai, kad jis, eidamas jam patikėtas svarbias pareigas, būtų skaidrus it krištolas.
Kalbant paprasčiau, valstybė įsipareigojo teisėjui, prokurorui ar kitam pareigūnui dosniai sumokėti už tai, kad jis, eidamas jam patikėtas svarbias pareigas, būtų skaidrus it krištolas, t. y, kad nesusigundytų imti kyšių ar kaip kitaip piktnaudžiauti savo pareigomis, o tą įsipareigojimą pasižadėjo įvykdyti, pareigūnui išėjus į pensiją valstybinės pensijos forma.
Ši pensija mokama, nepriklausomai nuo buvusio pareigūno darbo kokybės, nuo to, ar jis sąžiningai ir profesionaliai atliko savo pareigas, ar tik formaliai, šiaip ne taip „prastumdavo“ darbo valandas, o galbūt kartais ir pasinaudodavo įstatymo jam suteiktomis galiomis.
Todėl šią pensiją gaus ir iš suėmimo į laisvę ieškomiausią kontrabandos karalių paleidęs teisėjas, ir su trečiuoju vyru gyvenanti jo kolegė teisėja, kuri buvusiuosius du savo sutuoktinius po skyrybų paliko be cento kišenėje, o sprendimus civilinėse skyrybų bylose priiminėja, remdamasi neįkainojama asmenine patirtimi šioje srityje, taip, matyt, demonstruodama teisėjui būtiną nepriekaištingą reputaciją bei itin aukštus moralės standartus.
Šią pensiją gaus ir prokuroras, nė karto gyvenime akis į akį nesusidūręs su tikru nusikaltėliu, nė karto nebuvęs jokioje įvykio vietoje ir net nežinantis, kaip atliekama įvykio vietos apžiūra, bet užtat uoliai gynęs viešąjį interesą, kad per tą jo uolumą valstybė prarado keliolikos milijonų vertės investicijas, o už tokiais prokuroro veiksmais verslininkui (bei valstybei) padarytą žalą turėsime sumokėti mes visi, šios valstybės mokesčių mokėtojai.
Šią pensiją gaus ir jo kolegės prokurorės, kurios darbo metu sugeba ir šukuosenas bei manikiūrus pasidaryti, ir dantukus susitvarkyti, nekalbant apie nesibaigiančius apsipirkinėjimus bei apkalbas prie kelis kartus per dieną geriamos kavutės, nepamirštant tuo pačiu padejuoti ir dėl nepakeliamų darbo krūvių.
Šią pensiją gaus ir tie policijos tyrėjai, kurių „iš lubų“ surašyta pažyma įvėlė Lietuvą į iki šiol nematyto masto žudynių bei kitų sunkiai protu suvokiamų nusikaltimų liūną, kurio atomazgos dar nematysime mažiausiai kelerius metus.
Šią pensiją gaus ir tie policijos tyrėjai, kurių „iš lubų“ surašyta pažyma įvėlė Lietuvą į iki šiol nematyto masto žudynių bei kitų sunkiai protu suvokiamų nusikaltimų liūną, kurio atomazgos dar nematysime mažiausiai kelerius metus.
Kas be ko, valstybinę pareigūno pensiją ateityje tikisi gauti ir prokuratūrą baigiantis sunaikinti šiandienis generalinis prokuroras.
Beje, įdomi smulkmena: dauguma į privilegijuotųjų sąrašą patenkančių pareigūnų, išskyrus prokurorus ir teisėjus, valstybinę pareigūno pensiją turi teisę gauti, ištarnavę vos 20 metų, mat jų darbas priskiriamas tai „papildomai rizikai“.
Tačiau, skiriant valstybinę pensiją, niekam neįdomu, ką konkrečiai veikė vienas ar kitas pareigūnas – ar jis pats gaudė nusikaltėlius, naktimis sėdėdamas pasaloje, ar tik skaitė paskaitėles nepilnamečiams apie narkotikų žalą bei atliko kokį kitą nereikšmingą kabinetinio raštininko darbą. Svarbu, kad potencialiam pensijos gavėjui būtų suteiktas pareigūno statusas, o šiuo metu tokių statutinių pareigūnų, gaunančių valstybines pensijas, vien VRM sistemoje yra 13 910.
Taigi vyras iš stuomens ir liemens, sulaukęs vos 50 metų, gali pasiimti jam priklausančią valstybinę pensiją ir ramiai laukti senatvės pensijos, laisvu nuo pensininkavimo metu ne už ačiū konsultuodamas kontrabandos gabentojus ar automobilių vagis.
Baigti rašinį apie privilegijuotuosius mūsų šalies pensininkus ir jiems valstybės dosniai mokamas pareigūnų pensijas norėčiau to paties teisės specialisto V. Vaičaičio citatomis iš jau minėtos studijos: „Lietuva, 1990 metais paskelbusi apie nepriklausomos ir demokratinės valstybės atkūrimą, šalia socialinio draudimo pensijų sistemos paveldėjo ir statutinių tarnautojų valstybinių pensijų ir buvusių aukštų kompartijos pareigūnų vadinamųjų personalinių pensijų sistemą. Po Nepriklausomybės atkūrimo, atsižvelgiant į teisėtų lūkesčių apsaugos principą ir siekiant užsitikrinti vidaus reikalų sistemos ar kitų statutinių pareigūnų lojalumą atkurtai Lietuvos Respublikai, buvo nuspręsta jiems tęsti valstybinių pensijų mokėjimą jau iš Lietuvos valstybės biudžeto. Tik socialinio draudimo pensijų sistema Lietuvoje yra tiesiogiai įtvirtinta Konstitucijoje, todėl ateityje būtų galima svarstyti valstybinių pensijų sistemos, kaip skatinančios didesnę asmenų nelygybę, panaikinimo klausimą“.
Kaip manote, ar ta ateitis dar neatėjo?
