Neseniai rimti vyrai viešojoje erdvėje susikirto dėl politkorektiškumo sąvokos vartojimo ir dėl to, ar visada politikus, besivadovaujančius politkorektiškumo principais, reikia kalti prie gėdos stulpo.
Be abejo, kad ne visada. Visi blaiviai mąstantys ir bent tiek prakutę žmonės suvokia, kad viešas kalbėjimas skiriasi ir privalo skirtis nuo užstalės pokalbių.
Tačiau kai tas viešas kalbėjimas tampa žodžių rinkiniu, įvyniotu į gražų tarptautinių posakių popierėlį, neturintį jokio konkretaus, apčiuopiamo turinio, jis ir lieka beverčiu blizgučiu. Tokių iš tuščių, nieko konkretaus nepasakančių ir dažnai kartojamų frazių sudarytų politikų kalbų girdime kasdien ne po vieną, ypač atskriejančių iš kai kurių senųjų Europos demokratijos šalių.
Lietuvos politikai, jų garbei, dar nėra visiškai praradę sugebėjimo komunikuoti normalia, žmonėms suprantama kalba, bet labai uoliai ir stropiai mokosi aptakaus politkorektiško kalbėjimo principų iš savo vakariečių kolegų. Kai kurie, ypač senbuviai, jau yra pasiekę pakankamai aukštą lygį.
Moralas: politikai, būkite budrūs, būkite politkorektiški, nekalbėkite atvirai, kaip kokios bobos, meluokite, veidmainiaukite ir viskas bus gerai. Tada jus tikrai išrinks.
Užtat juos bei kai kuriuos kolegas žurnalistus ypač erzina viešojoje erdvėje atsirandantis kitoks, žmogiškas, paprastas, t. y. daugeliui žmonių, tų pačių politikų rinkėjų, suprantamas ir priimtinas kalbėjimas, nesilaikant neva privalomųjų politkorektiškumo taisyklių.
Būtent šis bruožas yra būdingas visoms trims išvardintoms politikėms – Seimo pirmininkei ir dviem ministrėms. Ir tai yra pirmasis jų bendras privalumas, išskiriantis jas iš tvarkingų ir teisingų kostiumuotų vyriškių pulkelio.
Be žmogiško, šilto, paprasto ir suprantamo viešo kalbėjimo (deja, kartais ir šiokio tokio nusikalbėjimo, kas be ko) jas iš gausaus mūsų politikų būrio išskiria ir kitas faktas: į didžiąją politiką šios moteriškės, o siaube, pateko iš provincijos. Tai, ko gero, yra labiausiai Vilniaus–Kauno (iš dalies – ir Klaipėdos) politinę bei žurnalistinę grietinėlę šokiruojantis dalykas.
Mat provincija daugelio mūsų šalies politinio ir visokio kitokio elito lūpose kaip keiksmažodis skamba tada, kai iš jos kilę žmonės netyčia atsiranda greta jų, Dievo pateptųjų, ir net susilygina su jais. Nemažai daliai išrinktųjų tai prilygsta jų žmogiškojo orumo pažeminimui, nepaisant to, kad dalis jų pačių irgi yra kilę iš tos pačios provincijos, kas dažniausiai, žinia, yra nutylima.
Tačiau tie patys politikai, negalintys šalia savęs pakęsti iš provincijos kilusių ir šiek tiek kitaip, nei jie, komunikuojančių kolegų, prieš rinkimus mielai susirenka tos pačios provincijos gyventojų balsus, prieš tai gerokai pasmailinę savo liežuvius.
Veidmainiškai postringaudami apie būtinybę mažinti socialinę atskirtį, vystyti regioninę politiką bei dalindami į kairę ir į dešinę visokius kitokius makaronų kabinimo lygio rinkimų pažadus, jie bemat užmiršta niekingąją provinciją, vos tik panyra į šiltas valdžios kėdes sostinėje ir susitapatina su „grynakraujais“ vilniečiais.
Todėl kaip atsvara tokiam veidmainiškam politinio elito snobizmui negali nežavėti švietimo ir mokslo ministrės A. Pitrėnienės nuoširdus didžiavimasis tuo, kad ji yra kilusi iš Skuodo, bei viešas prisipažinimas, kad viešbutyje Londone ji vienoje lovoje miegojo su savo, o ne su svetimu vyru. Duskit, pavidolei!
O taip, tai labai toli nuo viešo politkorektiško kalbėjimo, tačiau kai iš musės bandoma padaryti dramblį, tiesi, atvira ir gyva, žmogiška reakcija yra kur kas labiau įtikinamas argumentas už aptakiai mandagų postringavimą ar įrodinėjimą, kad nesi kupranugaris.
Beje, aptakaus politinio kalbėjimo pastaruoju metu vis daugiau randasi daugelio nemėgstamos Seimo pirmininkės lūpose ir tai yra pirmasis požymis, kad L.Graužinienė pamažu irgi artėja prie politinės grietinėlės „lygio“, nors jos atstovai (kaip ir „elitiniai“ žiniasklaidos apžvalgininkai) ne tik užkulisiuose vis dar nevengia Seimo pirmininkės pavadinti buhaltere.
Tarsi buhalteris būtų itin neprestižinė ar net nepadori specialybė ir tarsi visi, ją taip vadinantieji, būtų baigę kembridžus, oksfordus ar jeilius.
P.S. Tik parašius šį tekstą, viešojoje erdvėje pasirodė informacija, kad už viešą prisipažinimą, jog prieš daugelį metų, kai dar nebuvo ministrė, davė kyšį medikams, sveikatos apsaugos ministrė R. Šalaševičiūtė opozicijos ir jau net prezidentės bei premjero yra raginama atsistatydinti.
Moralas: politikai, būkite budrūs, būkite politkorektiški, nekalbėkite atvirai, kaip kokios bobos, meluokite, veidmainiaukite ir viskas bus gerai. Tada jus tikrai išrinks.
TAIP PAT SKAITYKITE: Palmira Martinkienė: Tai už kokią Lietuvą jūs kovojote?
