„Neištvėriau nuolatinių bendrovės savininko patyčių ir kas mėnesį per jėgą savo paties sąžiningu darbu uždirbto atlyginimo „išmušinėjimo“, – sako dar nė 40-ies neturintis darbštus trijų mažamečių vaikų tėvas, paklaustas, kokia buvo pagrindinė jo šeimos emigracijos priežastis.
Kai kurių staiga praturtėjusių Lietuvos ponų arogantiškas požiūris į jiems atlyginimus uždirbančius ir prie jų verslo suklestėjimo prisidedančius paprastus bet, jų akimis, žemesnės „kastos“ žmones bei ne ką mažiau arogantiški ir sveiku protu sunkiai suvokiami politikų sprendimai, pasak minėto lietuvio, ir buvo pagrindinė jų šeimos pasirinkimo gyventi ten, kur iš tavęs nesityčioja nei valdžia, nei savininkai, priežastis.
Nepatikėsi – dabar aš pati turiu įrodyti, kad jau nepriklausomoje Lietuvoje dirbau šiuo metu jau nebeveikiančioje, beje, buvusioje valstybinėje (!) įstaigoje, kad mokėjau „Sodros“ įmokas, nes jie („Sodra“) tokių duomenų neturi.
Šią bei dar kelias Didžiojoje Britanijoje sutiktas mielas lietuvių šeimas ir jų emigracijos istorijas prisiminiau, viešojoje erdvėje perskaičiusi daugiavaikės motinos iš Marijampolės rajono pagrįstą pasipiktinimą, kad, gavus kelių šimtų eurų išmoką už paveldėtą žemę, iš šeimos buvo atimtos visos jiems priklausančios socialinės garantijos.
Šalyje, kuri vadinasi Lietuva, esama ir daugiau keistų, sunkiai blaiviu protu paaiškinamų dalykų, žeminančių jos piliečių garbę ir orumą, ir tą patvirtino prieš kelias dienas Klaipėdoje sutikta seniai matyta bičiulė.
Mums prisėdus išgerti kavos, buvusi jaunystės laikų draugė su jai būdinga juodojo humoro gaidele pasakojo iš pirmo žvilgsnio kasdienišką, bet daugeliui vyresnio amžiaus žmonių aktualią istoriją.
Iki pensijos likus keletui metų, moteris nusprendė „Sodroje“ pasidomėti, ar visi jos dokumentai yra tvarkingi, ir sužinojo, kad valstybė iš jos kėsinasi pavogti... metus laiko darbo stažo!
„Nepatikėsi – dabar aš pati turiu įrodyti, kad jau nepriklausomoje Lietuvoje dirbau šiuo metu jau nebeveikiančioje, beje, buvusioje valstybinėje (!) įstaigoje, kad mokėjau „Sodros“ įmokas, nes jie („Sodra“) tokių duomenų neturi, nors įrašas, kad aš tada būtent ten dirbau, senojoje darbo knygutėje yra, štai“, – kiša man bičiulė kažkokius popierius.
Tarp jos darbo knygutės kopijos matau ir ranka užrašytą lapelį, už kokį laikotarpį moteris privalo susirasti ir „Sodrai“ pristatyti trūkstamus dokumentus.
Akivaizdu, bet neįtikėtina: nors mūsų šalelėje nuo ryto iki vakaro pluša iš valstybės biudžeto išlaikoma biurokratų armija, išsimėčiusi po gausybę įstaigų, įstaigėlių ir kontorėlių, bet popierinius dokumentus, kaip kokiais gūdžiais sovietiniais laikais, turi susirinkti pats žmogus „paprastuoju“ būdu, t. y., vaikščiodamas nuo Ainošiaus pas Kaipošių.
„Įdomu, kuriems tikslams mūsų išlaikomiems valdininkams reikalingi modernūs kompiuteriai ir, kaip mėgstama pasigirti, vienas iš pačių sparčiausių pasaulyje interneto ryšių, jei biudžetinės įstaigos nepajėgios elektroniniu būdu tarp savęs išsiaiškinti ir susirasti tą mano trūkstamą popieriuką?“ – stebisi moteris.
„Na, jiems reikia kažkaip pateisinti savo egzistavimo svarbą, todėl ir vaiko mus, nuo biurokratų malonės priklausančius žmogelius, per įstaigėles. O internetas, matyt, reikalingas darbo metu naujienoms skaityti ir komentarams po straipsniais rašinėti“, – priduriu aš.
Abi nelinksmai pakikename, o bičiulė toliau pasakoja antrąją šios istorijos dalį.
Toje pačioje „Sodroje“ ji sutiko susirūpinusį vyriškį, kuriam nepasisekė dar labiau. Net kelis mėnesius jis bandė rasti trūkstamus dokumentus pensijai gauti, bet nė vienas Lietuvos archyvas nepatvirtino, kad žmogus 5 metus sąžiningai dirbo šiuo metu jau bankrutavusioje statybinėje firmoje.
„Įsivaizduoji, dabar jam liko vienas kelias: tik kreiptis į teismą. Nes tokiais atvejais tik teismas gali pripažinti, kad žmogus iš tiesų dirbo konkrečioje darbovietėje. Žmogelis visai susikrimtęs, sako, reikia susirasti liudininkų, kurie tą faktą patvirtintų, o buvęs firmos savininkas jau kelerius metus gyvena užsienyje, bet kur konkrečiai – niekas iš buvusių darbuotojų nežino ir jokių kitų dokumentų, be senosios darbo knygutės, jis, kaip ir aš, neturi“, – lyg ir su užuojauta, lyg ir apsidžiaugusi, kad dėl vienerių iš jos pavogtų darbo metų galbūt jai kreiptis į teismą nereikės, pasakojimą baigė mano jaunystės laikų bičiulė.
O aš visai „ne į temą“ prisiminiau lietuvio iš Skantorpo trumpą pokalbį su žmona. Išeidamas į darbą, vyras ją įspėjo, jog šiandien jis iš darbo grįš vėliau: labai turtingas, bet malonus bei paprastas šeimininkas visus jo firmoje dirbančius darbuotojus kviečia į anglišką pub‘ą trumpam penktadieniniam pasisėdėjimui. Tai tradicinė šeimininko padėka darbuotojams už gerai atliktą šios savaitės darbą – savotiškas kuklus priedas prie solidaus ir visada laiku sumokamo atlyginimo.
TAIP PAT SKAITYKITE: Lietuviški britiško bulviakasio ypatumai: britų ūkininkų bulves nukasa lietuviai