Kad ir kaip nepatiktų kai kuriems šiuo metu prokuratūroje dirbantiems asmenims, tačiau Seimo palaiminta ir generalinio prokuroro Dariaus Valio įvykdyta vadinamoji prokuratūros reforma Lietuvai atnešė nemažai ir teigiamų pokyčių bei naudos.
Pirmas apčiuopiamą konkrečią naudą atnešęs dalykas yra daugiau nei perpus sumažėjęs vadovaujančių prokurorų skaičius.
Pagal viešai visiems prieinamą prokuratūros skelbiamą statistiką, dėl reformos vyriausiųjų prokurorų ir jų pavaduotojų skaičius nuo buvusio 190 sumažėjo iki 91. Taip atsitiko, iš buvusių 56 mažų apylinkių prokuratūrų sukūrus 10 stambesnių ir jas įtraukus į penkių apygardų sudėtį.
Dėl to sumažėjo ne tik buvusių vadovų, bet ir ir įvairaus aptarnaujančio personalo skaičius, vadinasi, buvo sutaupyta nemažai šalies biudžeto lėšų.
Reforma praretino ne tik vadovaujančių, bet ir ir bendrą Lietuvos prokurorų skaičių – jis nuo 2010 metų sumažėjo daugiau nei 13 procentų, ir dabar iš viso mūsų šalyje prokurorų yra šiek tiek daugiau nei 700, bet vis dar pagal 100 tūkstančių gyventojų tenkantį vidurkį – per daug tokiai mažai valstybei, ypač lyginant su išsivysčiusiomis Vakarų Europos šalimis.
Dabar iš viso mūsų šalyje prokurorų yra šiek tiek daugiau nei 700, bet vis dar pagal 100 tūkstančių gyventojų tenkantį vidurkį – per daug tokiai mažai valstybei.
Antras neabejotinai naudingas įgyvendintos prokuratūros reformos rodiklis yra prokuratūroje įdiegta moderni informacinė ir dokumentų valdymo sistema, leidusi visą vadinamąjį „popierinį“ darbą perkelti į kompiuterinę erdvę. Šiuo metu ji jau yra iš dalies sujungta su analogiška teismų dokumentų valdymo sistema.
Tiesa, ne visada, kaip rodo nesenas pavyzdys su pirma laiko iš įkalinimo vietos paleistu Skuodo policininku, ši sistema suveikia taip, kaip priklausytų, bet taip atsitinka tik dėl žmogiškojo faktoriaus, t. y. dėl vieno ar kito pareigūno žioplumo, o ne dėl pačios sistemos netobulumo.
Tai pačiai neabejotinai teigiamai prokuratūros reformos sričiai reiktų priskirti ir šiuo metu tiek prokuratūros, tik teismų sistemoje baigiamą diegti vadinamąją e-bylą, kuri leis visai atsisakyti popierinių bylų, o integruota informacinė teisėsaugos sistema susies visų baudžiamajame procese dalyvaujančių institucijų duomenų bazes ir taip atpigins ikiteisminio tyrimo procesus bei dar, tikėtina, sumažins aptarnaujančio personalo.
Deja, bet, tai, ko gero, būtų ir visos plika akimi matomos teigiamos prokuratūros reformos pusės, juoba kad skirtingų teisinių institucijų informacinių sistemų sujungimas būtų vykęs ir be skambaus reformos pavadinimo, o vien taikantis prie šiandieninių moderniųjų technologijų realijų.
Kaip didžiausią reformos nesusipratimą galima būtų laikyti vadinamuosius „penkmečio planus“, kurie oficialiai vadinami strateginiais prokuratūros veiklos planais, ir pagal kuriuos kiekvienai prokuratūrai ir net atskiriems jos skyriams yra numatytos „kvotos“: kiek ir kokių nusikalstamų veikų prokurorai privalo ištirti bei kiek konkrečių nusikaltėlių pasodinti. Būtų juokinga, jei nebūtų tiesa.
Taigi, apibendrinant galima teigti, jog tiek aistrų sukėlusi prokuratūros reforma palietė tik formos, t. y. tik išorinius, o ne turinio dalykus ir geriausiu atveju atliko tik kosmetinio institucijos remonto funkciją.
O pačiu skaudžiausiu vadinamosios reformos padariniu reiktų laikyti akivaizdžiai sumenkusius kokybinius prokuratūros žmogiškuosius resursus, nemažai daliai prokurorų perbėgus į kitą barikadų pusę – advokatūrą.
Nors pagal oficialią prokuratūros skelbimą statistiką savo noru iš prokuratūros per 2013-2014 metus pasitraukė, atrodytų, ne tiek ir daug – 33 prokurorai, tačiau šis skaičius slepia kur kas svarbesnį faktą: prokuratūrą dėl nevykusiai vykdytos reformos bei „originalaus“ Dariaus Valio vadovavimo stiliaus paliko ir iki šiol palieka patys geriausi, profesionaliausi, daugiausia patirties sukaupę specialistai.
Prokuratūrą dėl nevykusiai vykdytos reformos bei „originalaus“ D.Valio vadovavimo stiliaus paliko ir iki šiol palieka patys geriausi, profesionaliausi, daugiausia patirties sukaupę specialistai.
Tokie, kaip, pavyzdžiui, atsakingas vadovaujančias pareigas ėję buvę Kauno ir Klaipėdos apygardų vyriausieji prokurorai Kęstutis Betingis ir Giedrius Danėlius ar rezonansines bylas tyrę, su organizuotu nusikalstamumu ir pareigūnų korupcija kovoję Aidas Mažeika ar Mindaugas Dūda.
Minėtieji prokurorai, kaip ir daugelis kitų, papildė išskirtinai tik advokatūros, o ne kitų teisėsaugos sistemos pareigūnų gretas.
Žiūrint tik paviršutiniškai, bėdos dėl to kaip ir neturėtų būti, nes kiekvienas žmogus laisvoje šalyje yra laisvas rinktis, kur ir kuo jam dirbti, jei ne vienas gana svarbus momentas: kuo daugiau buvusių profesionalių prokurorų taps advokatais, tuo vis dažniau girdėsime (ir jau šiandien girdime) apie išteisinamuosius nuosprendžius paties įvairiausio lygio skambiai prasidėjusiose rezonansinėse bylose.
Viena iš jų šiuo metu yra plačiai nušviečiama žiniasklaidos. Neabejotina, kad prezidentės patarėjos galimo piktnaudžiavimo byla sėkmingai bus laimėta ir apeliacinėje instancijoje.
Prokurorų nutekėjimas į kitą barikadų pusę slepia ir kitą, ko gero, dar subtilesnį, viešojoje erdvėje nutylimą dalyką – iš prokuratūros išeinančių pareigūnų kartu su savimi išsinešamą vertingų žinių bei duomenų, tarp kurių yra ir slaptų, bagažą.
Todėl jei prokuratūra, kaip viena svarbiausiųjų mūsų šalies teisinių institucijų, artimiausiu metu nebandys dar kartą iš esmės reformuotis, ne išoriškai papudruodama savo fasadą, o atsakingai peržiūrėdama esamų ir būsimų kadrų politiką bei šiuolaikiškai pertvarkydama visų lygių vadybą, jai gali kilti reali grėsmė likti tik vištų vagysčių ar, geriausiu atveju, buitinių žmogžudysčių tyrimų laboratorija.
O pradėti antrąją, svarbiausiąją prokuratūros reformos dalį teks ne kam nors kitam, bet Respublikos prezidentei, šįkart į aukščiausiąjį postą paskiriant ne kokios Akmenės ar Balbieriškio lygio pareigūną, o civilizuotos Europos Sąjungos šalies standartus atitinkantį generalinį prokurorą. Kitu atveju net neverta pradėti.
