Pirmininkavimas Jungtinių Tautų Saugumo Tarybai ir įvykiai Ukrainoje leido Lietuvai iššokti į pirmas gretas ir parodyti, kad turime puikių diplomatų ir galime daryti įtaką labai rimtų geopolitinių žaidimų lauke.
3. Sustiprinta draugystė. Rusijos agresija padėjo sustiprinti draugystę ne tik su Ukraina, bet ir su kitomis valstybėmis, kurios suprato Vladimiro Putino Rusijos pavojų. Dabar įspėjanti Lietuvos retorika verčia suklusti, o ne kalbėti apie nepagrįstą istorinę baimę.
4. Ryžtas Rytų partnerystei. Ukraina, Gruzija ir Moldova aiškiai suprato, kad joms tėra vienintelis kelias – į Vakarus. Eurazijos sąjungos vilionės neatsveria tos grėsmės, kurią šioms mūsų partnerėms demonstruoja įšaldytus konfliktus ir chaosą atnešantis Kremlius.
5. Politinių neišmanėlių išryškėjimas. Valstybės saugumui pavojų keliantis Rusijos elgesys regione leido pamatyti, kurie žmonės geba racionaliai vertinti pavojų, o kurie pasiduoda isterijai ar, atvirkščiai, pacifizmu dangstomai apatijai. Neišmanėlių būryje galime rasti ne tik menko išsilavinimo triukšmautojus, bet ir nemažos visuomenės dalies gerbiamus režisierius, ekonomistus ar politikus.
6. Melo pojūtis. KGB mokyklos sugebėjimai slėpti tiesą jau tokie beviltiškai pasenę, kad Rusijos ambasadorių Jungtinėse Tautose Vitalijų Čiurkiną nuo vieno šono ant kito mėto JAV diplomatė Samantha Power ir lietuvė Raimonda Murmokaitė. Iš Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo Miuncheno saugumo konferencijoje atvirai juokėsi visi dalyviai. V.Putino melas verčia tik šypsotis, o demaskuojantys faktai netelpa į tūkstančius ataskaitų lapų.
