Tradicinėms politinėms ideologijoms atstovaujančių politinių jėgų flirtas su stambiuoju verslu atsiveria visu tragiškumu, kurį kalbėdamas apie liberalų likimą absoliučiai tiksliai aprašė politinio Lietuvos gyvenimo vulgarumą patyręs Leonidas Donskis.
„Istoriškai liberalizmas griovė imperinės ir monarchinės galios centrus – tam, kad laimėtų ne monarchija, o respublika; ne karalius, o parlamentas; ne sostinė, o kiti miestai; ne valdiniai, o piliečiai. Jei šiandien liberalai tampa galios lauko – korporacijų, stambiojo verslo, ministerijų ir centro – gynėjais, su jais ir tokiu liberalizmu galima tyliai nutraukti paskutiniuosius saitus.“
Ar tai tik politinių liberalų nuodėmių viešinimas? Tikrai ne. Tokiais pačiais glaudžiais interesais su stambiuoju verslu saistėsi ir Algirdo Brazausko nomenklatūriniai socialdemokratai, neverti socialdemokratizmo idėjos.
Jų tragizmas pasirodo visomis spalvomis Gedimino Kirkilo ir kompanijos bandymuose išsilaikyti valdančiųjų kėdėse bet kokia kaina. G.Kirkilas labai nuoširdžiai nesupranta, kad politikoje įtaką gali daryti ir valdžion atvesti, joje išlaikyti geros idėjos, o ne galios įprotis.
Dėl tokių pačių susitikimų, kuriuose klapčiukais pabuvojo ir dabartiniai Seimo nariai, gali atgailauti Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai. Hipokritiškumu pasižymintys konservatoriai bandė išsilaikyti šventesniųjų pusėje, atsiribodami nuo Liberalų sąjūdžio avantiūristų, bet galiausiai susidūrė su tikrove – ėjo į susitikimus su ponu Kurlianskiu tais pačiais, Eligijaus Masiulio pramintais takais.
Ką jau kalbėti apie partijas be ideologijų, kurios dažnu atveju buvo kuriamos kaip verslo įmonės ir vėliau teisiamos dėl, švelniai pasakius, aplaidaus buhalterijos tvarkymo.
Dar juokingiau, kad dabar labiausiai katučių ploti puolė valstiečių ir žaliųjų atstovai. Koks, tiesą sakant, skirtumas tarp „MG Baltic“ ponų žaidimų po kilimu ir „Agrokoncerno“ vadovo Ramūno Karbauskio parlamentinio vairavimo iš kultūros komiteto kėdės?
Darius Mockus bent jau turėjo gėdos ir nesėdo į savo paties susikurtą politinį postą bei nežemino kultūros vardo. D.Mockus bandė tampyti virvutes, supančiodamas jomis politikus, o R.Karbauskis apsimeta nustūmęs milžinišką verslą į šalį ir tyrimus dėl situacijos žemės ūkyje stabdo fanatikės Agnės Širinskienės rankomis.
Konkurentus jis ne bara trumposiomis žinutėmis ar aploja Kurlianskio balsu, o tiesiog pradeda prieš juos tokį patį tyrimo procesą, kuris turėtų būti skiriamas jam.
Ar neatrodo keistai ir visuomeniniai judėjimai, kurių lyderiais tampa stambūs verslininkai? Ar Kauno meras Visvaldas Matijošaitis, pasirodantis nuotraukose, kuriose demonstruoja iškeltą nykštį, yra grasroots politikas? Ar jis tikrai atstovauja visuomenės interesui ir jos viltims? O gal tiesiog yra savo interesų atskirti nesugebantis ir nenorintis ponas, nužengęs iš stambiojo verslo vadovo kėdės ir rinkimų kampanijoje rodęs tokį patį entuziastingą nykštį Ramūno Karbauskio labui?
Šie verslo veikėjai dažnai mėgsta kartoti, kad „ne politikuoja, o daro“. Kitaip sakant, dalyvauja politikoje, veikia jos procesus, bet lyg ir neturi nieko bendro. Bendro jie turi. Bet tai ne politinės idėjos ir ne politinė atsakomybė, o bendrinamas interesas, kurį patenkinti ar apsaugoti reikalinga politinė galia.
Lietuvos politika niekaip nepasuks moralesnio veikimo, atsakomybės ir skaidrumo keliu, kol nebus aiškiai atskirta nuo tiesioginio verslo dalyvavimo, nuo verslininkų, apsimetančių susirūpinusiais politikais.
Nereikia demonizuoti stambiojo verslo ir visiškai atriboti jo nuo dalyvavimo politinėje diskusijoje. Tikrai negalima uždrausti jam ginti savo interesų įstatymų leidybos procese. Bet tai turi būti daroma ne tiesioginiu dalyvavimu ar pokiliminiu šantažu ir pastangomis korupciniais saitais suraišioti sau palankius ar nepalankius politikus.
Kalbėdamas su jaunais žmonėmis dažnai klausiu, kiek iš jų norėtų dalyvauti Lietuvos politiniame gyvenime. Dažniausiai pakyla tik ranka ar kelios. Tai turbūt ir gerai, nes dabartinėje Lietuvos politikoje padoriam žmogui vietą atrasti labai sunku. Belieka vadovautis atskiromis asmenybėmis, kurios tiki politinėmis idėjomis, politine morale ir jų, o ne galios centrų, svarba sprendimams.
Viena vertus, ši korupcijos byla ir vis nauji jos smūgiai pasitikėjimui yra Lietuvos politikos tragedija. Kita vertus, tai galimybė atsinaujinti ir išmokti atskirti stambų verslininką nuo politiko, liokajų nuo žurnalisto ir moralę nuo hipokritiškumo.
