Šis noras dar labiau paskatina tuos, kurie nori paprastų sprendimų. „Tai musulmonas! Tai mūsų krikščioniškojo pasaulio priešas!“ – šaukia vienas komentatorius. „Štai kas būna, kai per mažai ginklų. Juk koks doras pilietis tuoj pat nušautų nedorėlį“, – atsiliepia kitas.
Ar apsisaugotume nuo teroro atakų, jei kiekvienam išdalintume po ginklą? O gal po tanką į kiekvieno doro lietuvio kiemą? Ar daugiau ginklų išties reikštų didesnę tvarką? Ginklų ir ginkluotų žmonių skaičius dar jokioje valstybėje nesukūrė daugiau saugumo nei rizikos.
Balkanų karas, kuriame ginklais buvo apdalinti visi, kas tik galėjo juos nulaikyti, iki šiol maitina juodąją rinką. Būtent iš ten atgabentais automatiniais ginklais šaudė Paryžiaus atakų organizatoriai. Panaši ginklų lavina link Baltarusijos ir Lenkijos pradeda judėti iš Rusijos užgrobtos Rytų Ukrainos.
Kasdienybe tampantys ginkluoti išpuoliai JAV rodo, kad net ir ilga tradicija bei bandymas racionalizuoti ginklo kaip saugumo būtinybės vaizdinį, neduoda tiek teigiamų rezultatų. Aukų skaičius tik auga, o saugumo ir vienybės vis mažiau.
Ginklai nėra blogis. Išties, ne patys ginklai žudo žmones, o jais ginkluoti bepročiai. Bet ar didesnis ginklų kiekis ir mažesnė jų kontrolė atkirs nusikaltėlius nuo ginklų? Jei jūsų seksualinių fantazijų nevaldo mintys apie haubicas, turėtumėte atsakyti neigiamai.
Bet ar didesnis ginklų kiekis ir mažesnė jų kontrolė atkirs nusikaltėlius nuo ginklų? Jei jūsų seksualinių fantazijų nevaldo mintys apie haubicas, turėtumėte atsakyti neigiamai.
Nerimas ir pyktis verčia ieškoti paprasčiausio atsakymo. Paprasčiausius atsakymus visada suskubs siūlyti tie, kurie juos žino dar prieš klausimą.
84 žmonių gyvybes atėmęs ir daugiau nei šimtą sužeidęs teroro aktas dar kartą parodė sunkią Prancūzijos teisėsaugos padėtį ir dar sunkesnę jai tenkančią misiją. Prancūzija kenčia dėl ilgą laiką trukusio abejingumo, iš kurio pažadino „Charlie Hebdo“ ataka, o tikrąją grėsmę suvokti privertė lapkričio mėnesio ataka Paryžiuje.
Abejingumas buvo persmelkęs ne tik Prancūzijos teisėsaugą, kuri tik prieš pusantrų metų pradėjo akyliau sekti radikalų grupeles. Abejingumas buvo persmelkęs ir šalies politinį elitą. Liūdną situaciją dar labiau paryškina faktas, kad ataka Nicoje įvyko net ir vis dar skelbiant apie nepaprastąją padėtį, kuri buvo įvesta po Paryžiaus atakos.
Prancūzija tapo desperatiškų teroristų taikiniu. Ši postmoderni nelokalaus karo forma ir pakitusi saugumo situacija vis dar nėra iki galo suprasta pačių europiečių.
Mirtis tyko už kampo. Atakos rengiamos taip, kad žuvusiųjų būtų kuo daugiau, kad europiečiai būtų kuo labiau sukrėsti. Teroristų tikslas aiškus – skaldyti visuomenę, įvelti ją į vidinį karą. Padalinti Europą tarp tų, kurie jaučiasi ginantys baltosios rasės, krikščioniškojo pasaulio ir tradicinių vertybių vaizdinį, ir tų, kuriems šiame vaizdinyje neatsiranda vietos.
Donaldas Trumpas JAV, Marine Le Pen Prancūzijoje, Geertas Wildersas Nyderlanduose – štai tikra svajonė tų, kurie konstruoja dvilypio pasaulio modelį. Augantis visuomenės pyktis ir nerimas veda link pasidavimo. Išties, ar nebūtų lengviau išskaidžius visus į gerus ir blogus, uždarius sienas, apsitvėrus tvora ir atskyrus tamsą nuo šviesos?
Augantis visuomenės pyktis ir nerimas veda link pasidavimo. Išties, ar nebūtų lengviau išskaidžius visus į gerus ir blogus, uždarius sienas, apsitvėrus tvora ir atskyrus tamsą nuo šviesos?
Sudėtingiausia tai, kad tiems, kurie dabar šaukia savo paprastus atsakymus, atsakyti galima tik dar nuosekliau dirbant. Kokia prasmė dabar eiti ir žadėti verkiantiems Nicos aukų artimiesiems, kad Prancūzijos teisėsauga dar labiau stengsis? Jų artimųjų šios pastangos jau nesugrąžins. Bet gali apsaugoti tuos, kuriems ruošiama panaši mirtis.
Jei karas nebus laimėtas, jei pokyčių išties nebus ir tokios atakos taps kasdienybe, savo noru tapsime to dvilypio pasaulio dalimi. Privalome suprasti saugumą kaip kovą už kiekvieno piliečio gyvybę ir nebijoti dėl to paaukoti dalį laisvės.
Europa, panašu, tai pradeda suprasti. Tai rodo ir bendra ES ir NATO deklaracija Varšuvoje. Bėda ta, kad šis supratimas dar netapo tiksliu veikimu, o vėlavimas atneša tokias aukas, kokias skausmingai turime matyti Nicoje. Tai turėtų auginti ne pyktį, o ryžtą solidariai veikti. To turėtume reikalauti ir iš savo politikų
Nuoseklus darbas ir pastanga išsaugoti sveiką protą. Net ir pragaro prieangyje. Jei eini per pragarą, nenustok eiti.
TAIP PAT SKAITYKITE: Nicoje nuo mirtį sėjančio sunkvežimio sprukęs prancūzas Gregory Muntzer 15min: „Ten buvo vaikai, šeimos“
