Jau 2010-aisiais, kai Rusijai, o ne futbolo tėvynei Anglijai, suteikta teisė rengti pasaulio futbolo čempionatą, buvo aišku, kad sprendimas lemtas politinio spaudimo ir užkulisinės Kremliaus įtakos. Dar problemiškiau Vakarams taikstytis su šiuo faktu tapo po Krymo aneksijos, karo Rytų Ukrainoje pradžios ir rusiška raketa bei rusišku įsaku numušto keleivinio Malaizijos oro linijų lėktuvo, gabenusio 298 žmones.
Po 2014-ųjų Kremliui slėpti savo veidą tapo beprasmiška. Užsienio politikos kontekste Putino Rusija to net ir nebandė daryti. Vakarų sankcijos priimtos sukandus dantis ir skelbiant savuosius atsakus, o tuo pačiu metu toliau vykdoma įtakos plėtra įvairiuose pasaulio kampuose (nuo Sirijos iki Austrijos) bei demokratinių aljansų skaldymas.
Ši Kremliaus politika kainuoja daug ir pateisinti ją reikalingi nauji, greiti ir įtaigūs naratyvai. Viena iš tokių pozicijų – tikrovės neigimas ir tvirtinimas, kad nepaisant viso išorės spaudimo, Rusijoje vyksta normalus gyvenimas.
Normalizavimo naratyvą labai sunku plėsti tarptautinės izoliacijos sąlygomis. Kremliaus valdomoje žiniasklaidoje nuolat bandoma pasakoti apie tarptautinius Rusijos žingsnius ir V.Putino darbus, kurie matomi pasaulinėje politikoje. Kremlius desperatiškai ieško kelių susitikti su kitais pasauliniais lyderiais ar atitempti Vakarų valstybių politikus į Rusiją, bandydamas pademonstruoti, kad „priešiška pozicija nėra vieninga“.
Vienas iš efektyviausių būdų ne tik savo publikai, bet ir visam pasauliui pademonstruoti, kad, pasak šios šalies ambasadoriaus Lietuvoje Aleksandro Udalcovo, „Rusija laikosi puikiai, kad ir kaip tai daug kam nepatiktų“, surengti pasaulinio masto renginį.
Iš pradžių buvo žiemos olimpinės žaidynės Sočyje, o dabar – pasaulinio lygio futbolas 11-oje Rusijos miestų.
Kremlius neslepia, kad tai būdas ne tik pritraukti turistų, bet ir sudaryti įspūdį, kad Putino Rusijoje vyksta normalus kasdienis gyvenimas, o Vakarų ir ukrainietiškos žiniasklaidos liudijimai apie žmogaus teisių pažeidimus, oponentų persekiojimą ir žudymą, vis labiau ksenofobišką, homofobišką ir tiesiog antiintelektualinę Rusijos visuomenės poziciją yra sutirštintų spalvų paveikslas.
Nemaišykime sporto ir politikos. Tokį devizą dažnai kartoja tie, kurie tuo metu maišo sportą ir politiką. Profesionalus sportas yra įtakinga ir neatsiejama viešosios erdvės dalis, kuri paliečia daugybę kitų temų. Tarp jų ir politiką.
Ne veltui futbolo rungtynių metu nuolat rodomos svarbių asmenų tribūnos, kuriose pūpso politiniai lyderiai, čempionatus atidaro ir uždaro bei taures teikia taip pat jie. Visas šis pasaulio futbolo čempionatas vyksta V.Putino šešėlyje.
Tai nedaro įtakos veiksmams futbolo aikštelėje. Futbolas vis dar išlieka futbolu. 11 profesionalių futbolininkų vis dar kaunasi su 11 profesionalių futbolininkų (tai galioja net ir širdžių čempionams islandams, kurių sėkmėje daugelis nori matyti ne puikią futbolo sistemą ir strategiją, o metafizinius veiksnius).
Bet tuo pat metu žiniasklaidoje nejučiomis vyksta Rusijos kasdienybės ir, dar pavojingiau, režimo organizacijos normalizavimo procesas. Tiek Lietuvos radijo žurnalistas Maskvoje, tiek amerikiečių žurnalistas Sankt Peterburge pasakoja apie gerą organizaciją ir čempionato tvarką, pamiršdami paminėti ar pasidomėti, kokiomis aplinkybėmis to pasiekta.
Autoritarinis režimas demonstruoja momentinį savo veiksmingumą ir daugelis pašalinių stebėtojų, naiviai nemaišančių sporto ir politikos, visai linkę patikėti šia iliuzija. Kremlius nori nusukti pasaulio akis nuo to, kas vyksta Rusijoje ir geriausias būdas tai padaryti – pasikviesti į Rusiją, atvesti į dailų naują stadioną ir užburti futbolo teatru.
Futbolas – milijonų aistra. Užaugau su šiuo devizu kaip ir daugelis mažų vaikų, karštą vasaros dieną gainiojusių kamuolį ir spardžiusių jį į sieną ar improvizuotus vartus, kuriuos atstodavo vis labiau klibančios močiutės tvarto durys.
Sportas vis dar yra taika. Nepaisant visų komercializacijos pasekmių futbolas vis dar vienija milijonus. Todėl labai liūdna stebėti kaip šis sportas tampa režimo pasiteisinimų įrankiu, verčiančiu nusukti akis į aikštę ir atitraukti žvilgsnį nuo nusikaltimų žmogiškumui.
FIFA moralinių klausimų nesprendžia ir šaltakraujiškai dalina teises rengti čempionatą tiems, kurie siekia to visomis priemonėmis. Bet mes, žiūrovai, negalime užmiršti to, kad sporto dvasia ir jo atstovaujamos vertybės neturi nieko bendro su šio čempionato organizatoriais.
Spėju, kad toks šis čempionatas ir liks istorijos atmintyje. Futbolo šventė grėsmingų politinių interesų šešėlyje, primenanti apie moralinių pasirinkimų svarbą ir užmaršties komfortą.
