Aš pats žygiavau eitynėse prieš trejus metus. Sakau tai išdidžiai, kaip žmogus, kuris anksčiau nei kiti ėmė demonstruoti pilietinį sąmoningumą. Tie, kas prisiminė pirmąsias eitynes, kurių metu buvo žygiuojama prie Baltojo tilto, tuomet jau galėjo džiaugtis progresu.
Prieš trejus metus eitynėse jau išties vyravo šventiška atmosfera ir kova už žmogaus teises buvo išlaisvinta iš užtvarų. Prieš trejus metus protesto akcijas rengę veikėjai atrodė dar labiau apgailėtinai. Pasirodė, kad kova prieš homoseksualumo monstrus tėra straksėjimas celofaniniuose kostiumuose prieš ironiškai stebinčius šviesius žmones.
Neabejotinai į blogiausio visų laikų Seimo nario titulą pretenduojantis Petras Gražulis buvo nešiojamas tvirtų pareigūnų rankų. Vytautas Šustauskas informavo policijos pareigūnus, kas pas jį kelnėse ir taip pat buvo palydėtas užtarnauto poilsio. Niekam neįdomus Artūro Zuoko jorkšyro terjeras Žilvinas Šilgalis grojo dūdele.
Kažkas atsivedė vargšą ožiuką ir tampė jį po Gedimino prospektą. Kažkas atsinešė Petro Gražulio marmūzėlės kaukes ir dangstėsi jomis, demonstruodami, kad pritaria šios kilnojamos nacionalinės vertybės isterijai. Daug dar visokių dalykėlių buvo. Bus ir šiemet.
Dalis šios publikos, kuri išties nori demonstruotis, kad patektų į televizijos ekranus su savo protestu prieš bendrapiliečių lygiateisiškumą, susirinks ir šiemet. Bet šviesiojoje eitynių pusėje bus dar daugiau puikių žmonių. Bus dar didesnė šventė, apimanti ne tik LGBT bendruomenę, bet ir heteroseksualius asmenis. Kai kurie jų ateis su šeimomis.
Eitynėse šiemet dalyvaus ir penkių užsienio šalių ambasadoriai. Dar septynios ambasados atsiųs savo atstovus. Į Lietuvą šios šventės proga atvyks Švedijos kultūros ir demokratijos ministrė Alice Bah Kuhnke.
Ateis daug žmonių, kuriuos sujaudino tai, kas praėjusį savaitgalį nutiko Orlande ir kurie norės pademonstruoti, kad neapykantos nusikaltimai turi būti visuotinai pasmerkti. Ateis tie, kurie mato, kiek daug talentingų, protingų ir patriotiškų žmonių yra LGBT bendruomenės nariai. Ir jiems šią dieną reikia mūsų šypsenos ir paskatinimo nebijoti būti savimi.
Ateis tie, kurie mato, kiek daug talentingų, protingų ir patriotiškų žmonių yra LGBT bendruomenės nariai. Ir jiems šią dieną reikia mūsų šypsenos ir paskatinimo nebijoti būti savimi.
Žinote ko nebus eitynėse, kurios laikui bėgant taps valstybine švente? Nei vieno pagrindinio Lietuvos politiko. Savo kuklius sutikimus, kad dalis Lietuvos piliečių ir šventės svečių pražygiuotų Vilniaus centru, jie perduos, bet dalyvauti vis dar neišdrįs.
Net ir Liberalų sąjūdžio lyderiu tapęs Vilniaus meras Remigijus Šimašius atsiųs vaizdo įrašą, kuriame pasveikins eitynių dalyvius. Kodėl? Nes meras nemato simbolinio žingsnio svarbos ir bijo tapti Lietuvos istorijos dalimi. Pagailėjęs tų dešimties minučių ar pusvalandžio jis prarado dar kelis liberaliai mąstančių rinkėjų pagarbą švaistančios partijos rėmėjus.
Ir tai tik dar vienas įrodymas, kad politika Lietuvoje nespėja paskui visuomenės sąmoningumo progresą. Kol produktyviausia visuomenės dalis gyvena vakarietiškoje tolerancijos ir pagarbos žmogaus teisėms nuotaikoje, Lietuvos politikai dar kalba apie nepasiruošimą priimti kitokius asmenis.
Pasiruošiame tik tada, kai Europos Sąjunga gerai įspiria į užpakalį ir pagrasina sankcijomis. Bet net ir tada politikai renkasi riziką pralaimėti kovas tarptautiniuose teismuose, nei pakeisti įstatymus taip, kad jie teisiškai apibrėžtų kitos seksualinės orientacijos, translyčių asmenų teises ir laisves.
Būtent dėl Lietuvos politikų dėmesio stokos ši šventė vis dar netapo valstybine. Bet tai tik laiko klausimas. Augant naujai rinkėjų kartai, Lietuvai vis labiau atsiveriant Vakarams ir suvokiant, kad tik toje pasaulio pusėje svarbūs ne tik mūsų individualūs, bet ir valstybiniai interesai, prisijungs ir rinkėjų palankumo laukiantys politikai.
Negi šitie piktieji gėjai, šitie, kurių taip bijome nepažinodami, yra tokie, kaip ir mes?
Tiesą sakant, aš jau nebejaučiu pareigos įtikinėti, kodėl „Baltic Pride“ yra puiki šventė. Visi logiški argumentai seniausiai pateikti. Liko tik dalies baimė ir isterija, mindžikavimas nuo kojos ant kojos ir svarstymas, tai kaip čia dabar bus? Negi pasaulis pasikeitė? Negi šitie piktieji gėjai, šitie, kurių taip bijome nepažinodami, yra tokie, kaip ir mes?
Prieš trejus metus mačiau daug tų nerimo kupinų žvilgsnių, bandančių paneigti, jog jiems patinka eitynių atmosfera ir tie besišypsantys žmonės, kurie demonstruoja ne užpakalius, o paprasčiausią savo egzistavimą visų mūsų Lietuvoje. Tai įrodo, kad eitynės išties svarbios, jos keičia požiūrį į įsivaizduojamą priešą.
Šeštadienį Lietuvos laukia puiki šventė, todėl belieka palinkėti – ateikite ir nugalėkite savo nerimą. Kitaip vėluosite dar trejus metus.
TAIP PAT SKAITYKITE: 15min paaiškina: kam homoseksualams reikalingos eitynės Vilniaus centre?
