Tai ne tik dalies visuomenės rinktas atstovas įstatymų leidžiamojoje valdžioje, bet ir savotiškas populiariosios kultūros simbolis, tapęs pašaipų ir tuo pačiu pavojingos neapykantos retorikos įsikūnijimu.
Galima neabejoti, kad Petras Gražulis turės nuomonę bet kuriuo klausimu. Taip, kaip bet kuriuo klausimu nuomonę turės ir šiek tiek populiarumo taškų gavęs Kauno milijonierius ar bet kuris kitas kritinės minties nepaliestas savimyla.
Nukėlus Žaliojo tilto skulptūras Petras iškart iššoko į priekį ir pareiškė, kad taip pat reikėtų atsikratyti ir Vilniaus vamzdžio. Petras turės nuomonę apie viską. Tik duokite jam temą ir jis pamažu aukštėjančiu balsu ir raustančiais veideliais kalbės ir apie pabėgėlius, ir apie ekonomikos problemas, ir apie kitų partijų veiklą.
Tai yra pirmasis Lietuvos mažutėlio bruožas, kurį galime išskirti, dekonstruodami Petrą Gražulį, – jis turi nuomonę apie viską. Lygiai taip pat, kaip kai kurie interneto komentatoriai ar netgi komentatoriai, kuriems suteikiamas pagarbus apžvalgininko vardas.
Nėra neliečiamų temų – yra tik dar nesusirinktas dėmesys ir nepaerzinta visuomenės dalis, kuriai iš tiesų rūpi vieno ar kito klausimo sprendimas.
Antrasis Petro ir kitų panašių komentatorių bruožas – jis nepripažįsta ekspertų kompetencijos ir nuoširdžiai tiki sąmokslo teorijomis. Seimo narys, leidžiantis viešai sau pliurpti nesąmones apie tai, kad homoseksualumas yra liga, kurią reikia gydyti, kad „jie valdo visą Europą“, nėra vertas nei pagarbos, nei minutės eterio, kuris jam dosniai skiriamas.
Nėra neliečiamų temų – yra tik dar nesusirinktas dėmesys ir nepaerzinta visuomenės dalis, kuriai iš tiesų rūpi vieno ar kito klausimo sprendimas.
Bėda ta, kad Lietuvos viešoji erdvė ilgą laiką buvo dosni tokiems sąmokslo teorijų ir neišmanymo išmanėliams. Kodėl? Todėl, kad tie rėksniai generuoja dėmesį, o dėmesys žiniasklaidos versle tapo galingu varikliu, užgožiančiu socialiai jautrias temas ir pilietinę atsakomybę.
Būtent todėl niekas net nesistengia pataisyti veikėjų, vapančių apie homoseksualų propagandą ar lyginančių homoseksualumą su pedofilija. Šių kalbų absurdas generuoja dėmesį. Taip pat, kaip dėmesį generuoja ir girtų kaimiečių muštynės vadinamosiose publicistinėse laidose ar Monikos Šalčiūtės persona „LOGIN 2015“ renginyje.
Dėmesys nėra smerktinas savaime. Dievaži, jei būtų mano valia, tai didžioji dauguma interneto komentatorių galėtų žiūrėti nors ir į dvi besiporuojančias muses, jei tik tai juos atitrauktų nuo realios žalingos veiklos gatvėse. Problema kyla tada, kai tokių dėmesio siekėjų retorika įteisinama ir tampa diskurso dalimi.
Taip nutiko ir Petro Gražulio atveju. Kažkokiu būdu jis tapo pagrindiniu oponentu Lietuvos gėjų lygos pirmininkui Vladimirui Simonko. Išsilavinęs ir inteligentiškas V.Simonko prieš savo valią tapo P.Gražulio kovos su sveiku protu dalimi vien todėl, kad bandė apginti savo atstovaujamos mažumos teises. Tokiu įkaitu tampa bet kas, susidūręs su agresyviu kvailumu.
Išsilavinęs ir inteligentiškas V.Simonko prieš savo valią tapo P.Gražulio kovos su sveiku protu dalimi vien todėl, kad bandė apginti savo atstovaujamos mažumos teises. Tokiu įkaitu tampa bet kas, susidūręs su agresyviu kvailumu.
Trečia, įteisinus tokį kvailumą ir pavertus jį diskurso dalimi, kvailiai pradeda grupuotis ir ieškoti užtarimo, taip kurdami savotišką autoritetą. Tokiu būdu P.Gražulis tapo nuolatiniu laidų dalyviu ir netgi stryktelėjo karjeros laiptais niekam nebeįdomaus, verkšlenančio nušalintojo prezidento partijoje.
P.Gražulį į savo laidą pasikvietė ir Andrius Užkalnis, kuris ramiu veidu ir labai draugingai klausėsi absurdiškų Seimo nario kalbų. Kodėl? Nes dėmesys yra svarbiau nei turinys, o bet kokios reakcijos kiekis yra svarbiau nei reali įtaka ar argumentacija. Grupavimasis tokiems žmonėms padeda kilstelėti vienas kitą ir aiškinti, kad jie atstovauja reikšmingai daugumai.
Nenuostabu, kad P.Gražulis apsilankė net ir Lietuvos tautininkų suvažiavime, kur cypsėjo savo „Už Lietuvą, vyrai!“ mantrą ir mėgavosi tokių pačių homofobų plekšnojimais per petį bei neandartalietišku palaikymo juoku.
Ketvirta, neapykantos retorikams labai svarbu yra kalbėti daugumos balsu. Apie vieną procentą balsų šlapius sapnus kurpiantys tautininkai aiškins, kad jie atstovauja visos tautos nuomonei. P.Gražulis ir kiti homofobijos čempionai jums sakys, kad jie atstovauja „normaliems“, kad jie yra ta sveikoji visuomenės dalis.
Apie vieną procentą balsų šlapius sapnus kurpiantys tautininkai aiškins, kad jie atstovauja visos tautos nuomoneię. P.Gražulis ir kiti homofobijos čempionai jums sakys, kad jie atstovauja „normaliems“, kad jie yra ta sveikoji visuomenės dalis.
Tai savotiška auksinė kvailumo taisyklė. Kai argumentai (jei tokių išvis buvo) atsitrenkia į kontrargumentų ir faktų sieną, reikia bent jau paskelbti, kad visas likęs pasaulis mano taip pat, tad klysti negalima.
Galiausiai penkta, kvailumas dažniausiai lydimas svajonės apie nebaudžiamumą ir kovą su įsivaizduojamu priešu. Petrui čia sekasi, kaip niekur kitur. Seimo nario imunitetas leidžia jam beveik nebaudžiamai kalbėti nesąmones, meluoti, kelti neramumus taikiame renginyje ar siūlyti absurdiškus įstatymų projektus.
Jį nubausti gali tik rinkėjai, kurie ištikimai laikosi įsikibę Petro, taip pat, kaip ištikimai laikėsi pasakos apie Landsbergio sugriautus kolūkius, taip pat, kaip dabar baiminasi Sirijos pabėgėlių, nes šie būtinai bus teroristai arba pinigų kaulytojai. Jiems neįdomus teigiamas pavyzdys, rami argumentų kalba ar kitoks pamokymas. Petras šiems žmonėms suteikia viltį, kad ir jie gali strakalioti, išsakyti viską, kas jiems sukasi ant liežuvio galo ir nesulaukti įstatymo spyrio į užpakalį.
Kažkodėl mane kankina vizija, kad jei jau sugebėjome nukelti Žaliojo tilto skulptūras, tai galima pabandyti dekonstruoti ir šiuos Lietuvos mažutėlius, skleidžiančius nebaudžiamo kvailumo rūką. Žingsnis po žingsnio.
TAIP PAT SKAITYKITE: Jolita Vaitkutė sukūrė čiulpinuką su Petro Gražulio atvaizdu: „Iš visų homofobų – po čiulpinuką“