Filosofija niekada nebus populiari. Toks jau jos veikimo principas. Išminties paieška reikalauja atsiribojimo nuo daiktų ar reiškinių, valios pastangomis kuriamos distancijos, kuri nejučia išmeta į nuolatinę kritinę laikyseną, mąslų asocialumą.
Masinė ar populiarioji filosofija neegzistuoja. O jei egzistuoja, tai ji jau nebe filosofija, o besiformuojanti ideologija ar, dar blogiau, trendas, pasmerktas laikinumui.
Net ir tokie populiarūs šių laikų filosofai kaip Martha Nussbaum ar ekscentriškasis slovėnas Slavojus Žižekas yra, geriausiu atveju, blankios žvaigždelės populiariosios kultūros dangaus skliaute. Jų įtaka viešojoje erdvėje labai ribota, o tikrasis genialumas atsiskleidžia įprastine knygų forma.
Jie neišvengiamai sulaukia negailestingos ir ne visada argumentuotos kritikos, paniekinimo ar tuščiagarbiško pašlovinimo. Žodžiu, taikosi prie vis chaotiškesnių viešosios erdvės tendencijų.
Filosofas negali nuolat gaminti genialias įžvalgas, kurti koncepcijas, žaisti sąvokomis, leisti knygas, pasisakyti bet kuriuo klausimu ir šmėžuoti ekranuose. Negali rinkti like'ų ir influencinti tokiu būdu, kokiu veikia laikinieji nuomonės lyderiai. Filosofui absoliučiai svetima nuomonės lyderystė.
Bet rašau čia ne apie akademinę filosofiją kaip minties istorijos mokslą, ar filosofiją kaip tam tikrą pasaulio pažinimo, supratimo būdą.
Filosofiniai klausimai ištinka beveik visus. Net ir greičiausiai paviršiumi plaukiantys žmonės, neigiantys bet kokią humanitarinių ir socialinių mokslų vertę, susiduria su situacijomis, kuriose nėra paprasto atsakymo ir tenka apgraibomis ieškoti prasmės. Šie klausimai išgąsdina ir priverčia susigūžti, bėgti arba skausmingai tikroviškai permąstyti save ir savo minties bei kūniško egzistavimo ribotumą.
Staiga išsprogusi viešoji erdvė, kurioje komunikuoti, reikšti savo mintis gali kiekvienas, leidžia lengvai pabėgti nuo tokių klausimų ar išjuokti jų nevertingumą. Bet nuo to filosofinių klausimų įtampa ne tik nemažėja, bet tik didėja. Šie klausimai apraizgo įvairias sritis ir jų sąmoningas ignoravimas nepalengvina paprastesnių problemų sprendimo. Netgi dar labiau komplikuoja kasdienybę.
Ar politika palengvina kasdienį žmonių gyvenimą ir padeda jiems sutarti? Ar turtas padalijimas kaip įmanoma teisingiau? Ar žiniasklaidos veikimas atitinka jos keliamus principus? Ar gebame informuoti ir suteikti kaip įmanoma objektyvesnį tikrovės vaizdinį? Ar nemanipuliuojame emocijomis ir ar nekuriame įvaizdžių?
Ar aš laimingas toks, koks esu? Kokį save aš pateikiu kitiems ir kokį mane mato kiti? Ar aš bijau mirties? O gal labiau nerimauju dėl artimųjų mirties ir savo vienatvės? Ar tai, ką veikiu, prasminga? O gal tik automatiškai kasdien darau tai, kas jau tapo skausmingu įpročiu?
Visi šie klausimai tai iškyla, tai vėl nustumiami į užmarštį, stengiantis nejaukti jais patogios kasdienybės. Bet net ir nuslopintas filosofinis klausimas nenustoja egzistuoti. Nežinau, ar laimingesni tie, kurie jį nutyli, ar tie, kurie palengva bando prisijaukinti, judėti arčiau atsakymų, net ir suvokdami, kad jų gali niekada nebūti.
Dažnai apeliuodamas į būtinybę mokykloje supažindinti su filosofija, turiu galvoje būtent filosofinio klausimo atpažinimą ir gebėjimą susidoroti su jo keliama įtampa, refleksijos prisijaukinimą. Baimė kelti filosofinius klausimus ar išgąstis jų akivaizdoje, drįsčiau teigti, prisideda ir prie psichinės sveikatos problemų, visuomenės uždarumo ir nekritiškumo.
Turime prisijaukinti filosofinius klausimus, išmokti kelti juos ir pamatyti jų vertę. Nebijoti užklausti to, ką darome ir kas vyksta aplinkui prasmės. Kitaip nesuvaldysime to visa persmelkiančio nerimo dėl to, ką darome beprasmybės, nesugebėjimo suvaldyti milžiniškų ir nuo mūsų atitrūkusių sisteminių procesų.
