Šiandien, trečiadienį, mus paliko žmogus, savo intelektu, darbais ir laikysena nusipelnęs Filosofo vardo ir jo autoriteto. Leonidas Donskis užbaigė savo dialogą su pasauliu ir tapo minties istorijos dalimi.
Plačiajai visuomenei ir man Leonido Donskio vardas iškilo nuostabios televizijos laidos „Be pykčio“ fone. Televizoriaus kartai pasišiaušęs Helsinkio universiteto socialinių mokslų daktaras atvėrė intelektualios ramybės, pagarbos kitam, prasmingo pokalbio žavesį.
Susižavėjimas asmenybe nuvedė prie knygų. Moralės, vaizduotės, humanizmo, visą kultūros istoriją persmelkiančių idėjų apmąstymo.
Dar svarbiau tai, kad L.Donskis pristatė visuomenei ne save. Jis tapo laidininku, iškeliančiu savo pašnekovų idėjas, leidžiančiu pažinti į viešąją erdvę per prievartą nesiveržiančius intelektualus. Žmones, kurie gali kalbėti ne tik apie dabartį, bet ir žvelgti į procesus iš laiko ir minties tėkmės perspektyvos.
Nesutikau kito žmogaus, kuris mokėtų taip nuosekliai ir prasmingai dėstyti mintis, plaukiančias iš intelektinių ir intuityvių įžvalgų. Paradoksalu, bet nesutikau ir kito tokio žmogaus, kuris gebėtų išties klausyti ir papildyti.
Akademinio pasaulio žvaigždės, sociologo Vytauto Kavolio, mokinys staiga tapo retu ir nuostabiu reiškiniu viešojoje erdvėje – filosofu garsenybe. Žmogumi, kuris savo mintimis, sklandžia jų raiška gebėjo pritraukti ir išlaikyti publiką, kurios nevienijo bendros pažiūros ar akla simpatija.
Visi žinojo, kad profesorius mėgsta bitlų muziką, Nyderlandų futbolo rinktinę, flamandų tapybą, Cervanteso, Shakespeare'o kūrinius... Tai tik menkos dėlionės dalys, papuošiančios garbingą asmenybę ir iškilų mąstytoją. Škicai, plačiame ir spalvingame portrete, kurį mums teks užbaigti patiems.
Leonidas Donskis buvo ramus ir pagarbus balsas klykiančioje viešojoje erdvėje. Jo eseistika gebėdavo nuo menkos detalės išplėsti turinį iki filosofinės abejonės ir vilties atsivėrimo.
Jo balsas buvo girdimas ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. L.Donskis bičiuliavosi su Zygmuntu Baumanu ir kitais intelektualais, formuojančiais kritinį mąstymą Europoje ir JAV.
Tai mūsų visų praradimas, atsivėrusi tuštuma viešojoje erdvėje, Lietuvos vardo reprezentacijoje, kuri skausmingai primena, kad labai retai įsiklausome į perspėjimus ir pastabas, gyvename maloningos ateities viltimi.
Profesorius turėjo plačią ir įvairialypę skaitytojų auditoriją. Skaitytojų, kurie dabar turės progą peržvelgti jo darbus per atstumą, sukurtą mirties fakto ir jos kuriamos savotiškos šlovės aureolės.
Net ir puolamas bei kritikuojamas menkų ir pavydžių žmonių, L.Donskis niekada neišdavė savo moralinio kompaso. Nesileido įžeidinėjamas, bet ir neleido sau įžeisti.
Kritinė distancija ir pagarba net tiems, kurie jį siauraprotiškai niekino, genami pavydo ar nebrandaus noro įskaudinti, išprovokuoti tą, kuris kitiems atrodo moralinis autoritetas. O jis niekada nesakė toks esąs ir pripažino savo žmogiškąsias ydas ir silpnybes, tuo pačiu metu išsaugodamas orumą ir stengdamasis patvirtinti filosofines idėjas gyvenimu.
Turėjau garbės pažinti Filosofą. Nuo pat nedrąsių akimirkų, paduodant jam pasirašyti knygą mugėje iki bičiuliškų pokalbių telefonu, aptariant pasaulio ir Lietuvos įvykius. Džiaugiuosi, kad įgyvendinau bent mažą savo svajonės dalį ir spėjome viešai pakalbėti Kaune. Dabar tos dienos klausimai atrodo visiškai banalūs ir atsukęs laiką atgal nebetaupyčiau smalsumo kitiems kartams.
„Tikiuosi, kad kitą kartą pakalbėsime apie tapybą, muziką, literatūrą, filosofiją...“ – sakė jis.
O vakar kalbėjomės apie rinkimus Rusijoje, demokratiją, pasikeitimų viltį. Paskambinus antradienį ryte maloniai paprašė pakalbėti vėliau, nes skuba į paskaitą. Studentai laukia...
L.Donskis visų pirma buvo profesorius ir dėstytojas. Jei būtumėte paklausę, kas jam svarbiausia, neabejoju, kad jis būtų pasakęs – dėstymas, ryšys su studentais.
Filosofo mirtis išlaisvina jo idėjas interpretacijai, jo pavyzdį sekimui. Suvienija ir subrandina jo mokinius.
Net ir dirbdamas Europos Parlamente jis išsaugojo akademinę laikyseną, bjaurėdamasis profesionaliais politikais save vadinančių veikėjų dviveidiškumu.
L.Donskis nebijojo pasmerkti susikompromitavusį Lietuvos politiką gynusį Europos liberalų lyderį. Jis ramiai atsiribojo nuo politinės erdvės, kai tik pastebėjo, kad norima įtraukti į godumo ir intrigų labirintą. Jam nereikėjo nei pinigų, nei šlovės, nei viešo jo asmenybės garbinimo.
Tai neįtikėtina laikysena tuščiagalviško elito ir menkavertės socialinių tinklų šlovės dabartyje.
...Galiausiai telefone atsiliepė jo balsas. Kalbėjome lygiai septynias minutes. „Dėkui už atsakymus. Geros jums dienos, profesoriau.“ Ir tai buvo viskas.
Išties, dėkui už atsakymus. Dar labiau dėkingas jaučiuosi už klausimus ir abejones, už asmeninį pavyzdį, nuoširdų bendravimą ir įkvėpimą. Bus dar daug atminimo kalbų ir pagerbimo. Išliks atminimas.
Filosofo mirtis pasižymi tuo, kad po jos idėjos prasiveržia, jos atsiejamos nuo asmenybės, jos silpnybių ar privalumų, ir tampa visų turtu. Filosofo mirtis išlaisvina jo idėjas interpretacijai, jo pavyzdį sekimui. Suvienija ir subrandina jo mokinius.
Daugiausia, ką galiu duoti jums dabar, profesoriau – tai pažadas. Pažadas toliau sekti jūsų pavyzdžiu ir atstovauti vertybėms, kurios buvo bendros mums.
