Praėjusią savaitę Jungtinės Karalystės spauda paskleidė gerąją žinią. Viena įrašų kompanija perleis skandalingiausio visų laikų komedijos dueto – Peterio Cooko ir Dudley Moore'o – aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje įrašytus albumus.
Geriausio visų laikų pasaulio komiko rinkimuose antrąją vietą užėmęs P.Cookas ir Holivude puikią karjerą vėliau sukūręs D.Moore'as ilgą laiką buvo britų komedijos auksiniai berniukai. Jų humoras buvo aštrus, kandus, bet sąmoningai neperžengdavo visuomenės nustatytų barjerų.
1973 metais P.Cookas pasiūlė kolegai nueiti į studiją ir įrašyti kažką savo malonumui. Taip gimė Dereko ir Clive'o duetas, kuris atvedė britus į absurdo komedijos erą. Pasislėpę po šiais personažais jie galėjo absurdu ir nesąmonėmis paversti diskusijas apie politiką, sportą ar tuometines visuomenės elgesio normas.
„Nori papasakosiu apie blogiausią darbą, kokį turėjau?“, – klausė D.Moore'o P.Cookas. „Blogiausias darbas, kokį turėjau, buvo traukti omarus iš Jane Mansfield užpakalio … Darbas buvo velniškai sunkus. Žinai kodėl? Nes ji turėjo velniškai didelį užpakalį ir omarai buvo ne ką mažesni“, – krizenančiam D.Moore'ui pasakojo P.Cookas.
Derekui ir Clive'ui nebuvo jokių ribų. Jie galėjo aptarinėti, kokią įtaką britų konservatorių populiarumui turėtų tuometinės ministrės pirmininkės Margaret Thatcher apsinuoginimas, arba kiek papildomų balsų britų liberalai gautų, jei vaikščiotų įsikišę po gėlę į užpakalį.
Jie galėjo aptarinėti, kokią įtaką britų konservatorių populiarumui turėtų tuometinės ministrės pirmininkės Margaret Thatcher apsinuoginimas, arba kiek papildomų balsų britų liberalai gautų, jei vaikščiotų įsikišę po gėlę į užpakalį.
Keiksmažodžių ir absurdiškų istorijų tirados tuo metu buvo maišto ne tik prieš komedijos standartus, bet ir visuomenės abejingumą ženklas. Derekas ir Clive'as buvo pankų eros šaukliai, kurie pribaigė tai, ką patys pradėjo ankstesniame dešimtmetyje.
Neįtikėtina, bet perleisdami prieš keturis dešimtmečius įrašytus albumus britai nerimauja, kad jie gali pasirodyti per daug nešvankūs dabartinei visuomenei, jau užmiršusiai tas normas, kurios buvo pašiepiamos.
Panašus lūžis vyko ir po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, kai iš pradžių radijo eteryje, o vėliau ir televizijos ekranuose pasirodė Algio Ramanusko ir Rimo Šapausko kurti „Radioshow“ personažai. Konservatyvi, sunkiai pažangą priimanti, nuo intelektualaus sarkazmo drebanti ir, neslėpkime, dažnai kvaila kritikų minia šaukėsi ne tik Dievo, bet ir žemiškojo teismo.
„Šie vaikinai sėja velnio sėklą ir, atrodo, nėra kas juos sustabdo“, – aiškino vienas pasipiktinęs dėdė, manydamas, kad jų populiarumo priežastis yra vulgari forma, keiksmažodžiai ir paistalai, o ne pagrįsta visuomenės kritika.
„Radioshow“ personažai buvo tam tikrų socialinių grupių šaržai, kurie reprezentavo stereotipus, naudojo stilizuotą kalbą, hiperbolizuodavo tas kvailystes, kurias tikrovėje kalbėjo kai kurie visuomenės veikėjai, sprogdami iš įsiūčio dėl tikslaus pasišaipymo.
„Radioshow“ personažai buvo tam tikrų socialinių grupių šaržai, kurie reprezentavo stereotipus, naudojo stilizuotą kalbą, hiperbolizuodavo tas kvailystes, kurias tikrovėje kalbėjo kai kurie visuomenės veikėjai, sprogdami iš įsiūčio dėl tikslaus pasišaipymo.
Buvo galima tikėtis, kad „Radioshow“ sulaužyti barjerai jau neleis pasikartoti situacijai, kai juodas humoras ar kitokios meninės raiškos formos, neįžeidinėjančios konkrečių asmenų, taps medžiaga teisiniam procesui.
Anykščių rajono apylinkės teismas parodė, kad Lietuva bet kada gali grįžti į tuos laikus, kai prokuroras įrodinės, kad daina nepakankamai gera, rimavimas ir melodija silpnoki, tad verta bausti.
Pats teismo faktas galbūt ir neatrodytų taip absurdiškai, jei ne tai, su kokiu entuziazmu teisėsauga ėmėsi įrodinėti, kas gali juokauti, o kas ne. Dainą „Šetone, prašau“ sukūrę ir vaizdo klipą nufilmavę Vaidotas Grincevičius, Mantas Grincevičius ir Giedrius Sasnauskas sulaukė griežtų sankcijų.
Humoras – viena paveikiausių ir kūrybiškiausių raiškos formų. Sunkiai vertinama ir lengvai interpretuojama. Nenuostabu, kad į ją labai atsargiai žiūri griežta įstatymo raide išmokyti sekti pareigūnai. Patyręs komikas puikiai žino, kad plojančioje minioje pilna tų, kurie su pavydu stebi jo sugebėjimus ir laukia akimirkos, kai galios pozicija kitoje srityje atsidurs jų rankose.
Tyrėjai išsivežė kompiuterį, susirinko pasus ir elgėsi su vaikinais taip, lyg jie būtų parašę ne absurdišką dainą, o žudymo instrukciją. „Su mumis nepajuokausit“, – netiesiogiai sako galios pozicijoje atsidūrę pareigūnai ir teisėja Zita Gavėnienė.
„Visų pirma tegul jie pasako, kaip jie ateina į teismą ir kaip elgiasi teismo raštinėje“, – į piktos ir jaunimą drausminančios tetos vaidmenį įsijautusi kalbėjo teisėja, kuri šiame kvailame procese yra priversta spręsti, ar humoristinė daina yra meno kūrinys ar mistiškai skambantis neapykantos kurstymas.
Pasipiktinusi visuomenės dalis nesupras, jei ji nenubaus humoro nepažįstančius žmones įskaudinusių brolių Grincevičių ir G.Sasnausko. Sveikas protas bus įžeistas, jei už absurdišką dainą šie vaikinai turės visą gyvenimą nešioti teistumo žymę.
Nepavydžiu jai. Jos darbas šiuo metu yra sunkesnis net už omarų traukimą iš Jane Mansfield užpakalio. Pasipiktinusi visuomenės dalis nesupras, jei ji nenubaus humoro nepažįstančius žmones įskaudinusių brolių Grincevičių ir G.Sasnausko. Sveikas protas bus įžeistas, jei už absurdišką dainą šie vaikinai turės visą gyvenimą nešioti teistumo žymę.
Svarbiausia, šiuo atveju, ne ta 450 ar 350 eurų bauda, kurią vaikinai sumokėtų, o pats teistumo faktas, kuris pažemintų visą valstybę. Tai būtų ženklas visuomenei, kad humoro ekspertizę perima teisėjai ir kiti valstybės tarnautojai, o vieną kartą sulaužytus barjerus bandoma statyti iš naujo.
Jei Anykščių rajono apylinkės teisėja visgi nuspręs tapti humoro kritike, laukite naujų juokų.
TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Gritėnas: Dekonstruojant Petrą Gražulį ir kitus Lietuvai kenksmingus mažutėlius
