Šį savaitgalį kalbėdamas apie Jungtinių Valstijų politinę kasdienybę ir kadencijos vidurio rinkimus „The New York Times“ apžvalgininkas Davidas Brooksas pabrėžė, kad amerikiečiai vis labiau pamiršta, jog politika yra ginčas tarp partijų, atstovaujančių daliai tiesos.
Jokia politinė ideologija ar socialinės tvarkos siūlymas neturėtų būti primetamas kaip absoliuti tiesa. Deja, tokių pavyzdžių pasaulio politikoje vis daugiau. Politines idėjas ir jų atstovaujamas partijas į šoną vis labiau stumia atskiri politiniai gentiniai judėjimai. Jų tikslas yra ne reikšmingai dalyvauti politiniame gyvenime, o tiesiog sutriuškinti tuos, kurie matomi kaip genties priešai.
Priešo naratyvas išvystomas tam, kad būtų pridengtos savo pačių veiklos nesėkmės. JAV prezidentas respublikonus į rinkimus gena gąsdindamas migrantų karavanu ir žadėdamas siųsti tūkstančius karių. Jo pasekėjai siunčia savadarbius sprogstamuosius įtaisus tiems politikams, į kuriuos pirštu duria jų vadas.
Tokiame judėjime svarbiausias yra genties vado žodis, jo įvaizdis ir pergalė, o visuomeninis interesas apskritai nebeįdomus. Kai kurie bando įžvelgti čia „tik retoriką“ ar „tik politinį žaidimą“, bet šie reiškiniai jau kelia ir realią grėsmę. Lietuvoje taip pat pastebime pavyzdžių, kai politinės diskusijos pagrindu tampa neapykanta oponuojančiai politinei jėgai, konkrečioms asmenybėms.
Ši neapykanta ir baimė prarasti valdžią ar niekada jos negauti atveda į varžovo (asmens, partijos ar visos ideologijos) demonizavimą, niekinimą, žeminimą ar nuolatinį kaltinimą dėl visų ne taip susiklosčiusių dalykų.
Konservatorių vidiniai rinkimai, skambiai pavadinti Demokratijos švente, galėjo pavirsti būtent tokiu chaotiškos viešosios erdvės įsukamu ir nesuvaldomu procesu. Bet jie tokiais netapo.
Nepaisant kiek absurdiškų budėjimų prie balsadėžių vienoje pusėje ir skambių etikečių klijavimo kitoje, rinkimų rezultatas buvo sutiktas garbingai. Reikia sutikti su Vygaudu Ušacku, kai šis skundėsi, kad rinkimų kova buvo per trumpa ir diskusijų buvo per mažai. Vidiniai rinkimai tikrai galėjo išsiplėsti į platesnę diskusiją apie TS-LKD tapatybę ir tikslus.
Tai, kad konservatoriai turėtų apie ką pamąstyti tapatybės klausimuose, rodo ir atvirų rinkimų rezultatai. Partijai nepriklausę rėmėjai buvo aktyvesni, nei partijos nariai: balsavo 55 proc. (8247) partijos narių ir 69 proc. (12 tūkst. 681) užsiregistravusių TS-LKD nepriklausančių žmonių. Dalis šių žmonių iki šiol tapatino save su kitomis politinėmis jėgomis ar tiesiog nepasitikėjo TS-LKD tiek, kad taptų aktyviais partijos nariais.
Socialiniuose tinkluose buvo pastebima, kad rinkimuose svarų žodį turėjo liberalių pažiūrų atstovai, kurie Liberalų sąjūdžio irimo akivaizdoje pamažu sukasi link kitų politinių jėgų, galinčių apginti dalį jų tiesos.
Faktas, kad liberalių pažiūrų rinkėjai atviruose rinkimuose lėmė ar svariai prisidėjo prie nepartinės Ingridos Šimonytės pergalės, kelia daug klausimų, ar šie žmonės ir toliau dalyvaus TS-LKD veikloje ir ar pati partija neišsigąs tokio atvirumo keliamų iššūkių.
Šalia šių tradicinių partijų bandymų atsiverti naujoms visuomenės grupėms, įtraukti daugiau žmonių į politinį dalyvavimą, vyksta ir demokratijos ardymo ar jos ribojimo darbai.
Simboliška, kad Šiaurės taryboje, kurioje dalyvavo Norvegijos, Švedijos, Danijos, Suomijos, Islandijos, Estijos premjerai, nepasirodė Saulius Skvernelis. Visą dieną demokratijos ir piliečių pasitikėjimo valstybe temai skyrę ministrai pirmininkai mūsų premjerą būtų privertę jaustis nejaukiai.
Toje aplinkoje gamyklos atidarymo darbai nėra svarbesni už demokratijos stiprinimą ir viešus atsakymus.
Norvegijos premjerė Erna Solberg pabrėžė, kad „mes, kaip demokratiškai išrinkti savo šalių lyderiai, privalome didinti visuomenės pasitikėjimą ir atsparumą“. Šis priesakas turėtų galioti ir Baltijos valstybių politikams.
Kol kas pareiga vesti visuomenę į priekį, rodyti moralinį pavyzdį sunkiai įprasminama, ginant savo politinį įvaizdį ir įsitvėrus savo tiesos dalies, įsivaizduojant, kad tai yra viskas, nenorint pripažinti, kad teisūs gali būti tavo paties kritikai.
TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Gritėnas: Konstitucinių pamatų išjudinimas
