Statistika mums rodo, kad renovuoti namai vis sparčiau tuštėja, o naujais šaligatviais ne būriai vaikų laksto, o klibinkščiuoja pulkeliai Ignalinoje dar likusių pensininkų ir tų, kurie laikosi iš pašalpų ir kompensacijų.
Ignalina jau kelintus metus iš eilės tvirtai pirmauja Lietuvoje pagal gyventojų nedarbą. „Didžiausias nedarbas – Ignalinoje“, – skelbia publikacijų antraštės.
Žiemą, užpusčius kelius, rajono kaimai apskritai tampa nepasiekiami išoriniam pasauliui.
Dar daugiau, remiantis Darbo ir socialinių tyrimų instituto analize, Ignalinos ir Akmenės rajonuose mokesčių mokėtojai sudaro jau tik nuo 15 iki 23 proc. visų gyventojų. O labiausiai pasiturintys gyventojai rajone yra pensininkai! Tai reiškia, kad Ignalinos miestas laikosi tik iš dirbančių miesto gyventojų sumokamų mokesčių.
Ignalinos autobusų parkas ne tik nebegali pasiūlyti kelionių į didžiuosius šalies miestus, bet tokiu sparčiu tempu naikindamas maršrutus, vargiai gali užtikrinti ir tai, kad rajono gyventojai galės pasiekti savo kaimus. Žiemą, užpusčius kelius, rajono kaimai apskritai tampa nepasiekiami išoriniam pasauliui ir nelaimės atveju vietos gyventojai yra pasmerkti nesulaukti tarnybų pagalbos, o už kelių valymą atsakingos tarnybos gali tik skėsčioti rankomis, kad nepakanka lėšų ar technikos.
Ir kol ilgametis autobusų parko vadovas V.Meškėnas sėkmingai miega žiemos miegu ištisus metus, tik vieną kartą atlaikydamas tarybos narių nedrąsius paburbėjimus ir mero Bronio Ropės oficiozinį pagrūmojimą pirštu, vis pažadėdamas susiveržti diržus ir remontuoti sukežusius sovietinius autobusus, Ignalina dar labiau tampa tik stotele, pakeliui iš Visagino.
O štai pats meras B.Ropė, kaip ir toje pasakoje, niekaip neišraunamas iš purios, Europos Sąjungos lėšomis tręšiamos savivaldos dirvos, negali pasigirti puikia probleminio rajono statistika. Tiesa, tam tikri infrastruktūros atnaujinimai, Ignalinai, pakelia jo reitingą ignaliniečių akyse, bet baisi rajono ekonominė ir socialinė statistika, atrodo, nerūpi niekam.
Investicijos ir darbo vietų kūrimas atrodo kaip burtažodžiai, rakto į kuriuos meras B.Ropė taip ir neranda. Nors dažnai keliaujama ir semiamasi patirties užsienio šalyse, rengiamos konferencijos ir pasitarimai, bet jei patirties perkėlimas ir toliau taip vėluos, tai greitai Ignalinoje liks darbo vietos tik valstybinėse įstaigose ir parduotuvėse, į kurias bus einama išleisti pašalpų ir pensijų.
Kasmet, mokslo metų pabaigos proga, sakoma daug kalbų apie tai, kaip meras laukia grįžtančių gimnaziją baigusių moksleivių, tačiau šie, akivaizdu, kelią į namus prisimena tik per atostogas, lankydami savo tėvus ir senelius. Ignalina gali pasiūlyti tik kelias darbo vietas paslaugų ir aptarnavimo sektoriuje, kurio perspektyvos taip pat miglotos, jei nepavyks sutvirtinti kurortinio miestelio statuso ir turistų skaičius ženkliai nepadaugės. Ir čia Ignalinos rajono, turinčio probleminio rajono statusą, neišgelbės net pats druskingiausias ar skalsiausias mineralinis vanduo, tam jau reikia šalia Gavio ežero rasti naftos ar deimantų.
Mokslo metų pabaigos proga, sakoma daug kalbų apie tai, kaip meras laukia grįžtančių gimnaziją baigusių moksleivių, tačiau šie, akivaizdu, kelią į namus prisimena tik per atostogas.
O jaunimas ir neketina grįžti į miestelius. Ir tai ne todėl, kad jie nemylėtų Ignalinos ar nejaustų nostalgijos jos nuostabiai gamtai ir vaikystės vietoms, kuriose praleista tiek daug puikaus laiko ir tiek daug pirmų patirčių būta. Tiesiog visi nori gyventi, jausdami perspektyvą, uždirbti tiek, kad galėtų gyventi saugiai ir patogiai.
Taip pilki Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos daugiabučių kiemai tampa prievarta mielesni už ežerų apsuptą miestelį. Lieka tik tie, kurių dienos jau suskaičiuotos, ar tie, kurie nemato ar nenori ateities. Taip miestelio nykimas įgyja stulbinamą pagreitį ir jau dabar, matydami, kad visas jaunimas emigruoja į užsienį ar didžiuosius Lietuvos miestus, galime konstatuoti, kad Ignalinai liko viena karta. Praradusi žmones, Ignalina liks tik istorijos knygų veikėja, vienas tų miestelių, kurio gyvastis priklauso praeičiai.
Pabaigai prisiminsiu nostalgiškus savo mamos, kuri kilusi iš Ignalinos rajono, pasakojimus, apie jos studijų laikus 8-ojo dešimtmečio pabaigos Vilniuje, kai traukinys, vežantis į Ignaliną penktadienio vakarais buvo sausakimšas linksmai klegančių studentų, kurie vėliau pilnais autobusais pasklisdavo po gimtus rajono kaimus, kai Ignalina buvo gyva ir jauna. Taip, tai jau praeitis. Bet praeitimi taps ir tai, ką vadiname šiandiena. Ir liks tik šaligatviai, kuriais niekas nebevaikščios.
